Writer's block

Reader's too.

Kovo knygų klubas

Nesiteisinsiu laiko stoka ar įkvėpimo nebuvimu (nors abi priežastys teisingos), kodėl retai čia pasirodau. Sukasi mintys galvoje, tačiau jos neišsirutulioja į tinkamą tekstą. Manau, kad geriau tylėti, nei rašyti, kad rašytum.

Tad tik update įmetu dėl knygų klubo. Kovo 26-ą dieną, 19 val. susitiksime padiskutuoti apie Julian Barnes romaną „Flobero papūga“. Vieta ta pati - kavinė Debut Cafe Jogailos gatvėje. 

Dėmesio - Knygų klubas antradienį

Primenu, kad kitą savaitę diskutuosime apie Arto Paasalinna "Kaukiantį malūnininką". Paskutinę minutę pasikeitė data - susitinkame antradienį, vasario 28-ą, 19 val. Kavinėje Debut,  Jogailos gatvėje.

Nemokamas Infotekos abonementas

Noriu pareklamuoti dar vieną puikią Vilniaus dienos akciją. Vasarą aprašiau puikią vietelę - Menų spaustuvės Infoteką. Su šio savaitgalio Vilniaus diena kitą savaitę galima bus gauti Infotekos metinį abonementą nemokamai. Paprastai jis kainuoja 20 Lt.

Oskarai

Trumpametražio animacinio filmo kategorijoje varžosi mielas filmukas apie knygas. Ar matėte? Jis mielas, bet nothing special man pasirodė. Ko gero, nelabai yra iš ko rinktis į šią kategoriją - labai jau ji specializuota.

Baliai

Aną savaitę Čarlzas Dikensas šventė savo 200 metų jubiliejų. Visi tą minėjo - blogeriai specialius post'us rašė, Google pasipuošė Dikenso veikėjais, o patys britai tam pašventė visus metus.

Lietuviai turi ne ką prastesnę progą pakelti taurę. Mūsų dainis Maironis švenčia 150 metų. Lietuvoje taip pat numatyta krūva renginių (būtų smagu, jei Google pavirstų į Trakų pilį, kerpėm apaugusią), bet man labiausiai patinka lauko reklamos akcija. Vilniuje, spėju, ir kituose miestuose kabo plakatai su poeto eilėraščiais. Manau, kad šio blogo skaitytojai žino apie jubiliejų, bet nesidomintys knygomis ar plačiaja kultūra - nežino. Šiandien stotelėje Islandijos gatvėje paklausiau 7 žmonių, tik 2 žinojo, kad 2012 - Maironio metai. Tuos, kurie nežinojo, nukreipiau į stotelės vitriną paskaityti eilių. Tie plakatai su eilėraščiais - geriausia priemonė pasiekti mases, o mėgstantiems Maironį - pasimėgauti jo kūryba belaukiant troleibuso.

 

Čia panaši idėja iš Londono - Poems on the Underground.

Knygų klubas ir Čechovas

Iškart po Knygų mugės, vasario 27 d. susitinkame Knygų klube. Skaitome Arto Paasilinna "Kaukiantis malūnininkas", pratęsiant Šiaurės šalių literatūros skaitymą. Kaip visada lauksim naujų ir jau prisijungusių narių.

Beje, ką tik iš spektaklio Vilniaus mažajame teatre. Žiūrėjau "Amfitrioną". Sukta pjesė su moderniu pastatymu. Laukėm visi to falo pabaigoje ir sulaukėm. O man vis tik labiausiai įstrigo, kai vienas veikėjų lyg iš niekur pradėjo kalbėti eilutes akivaizdžiai iš kito kūrinio. Klausiau ir iškart atpažinau - tai frazės iš Čechovo pjesių, kurias kaip tik dabar skaitau. Smagu,  kai atpažįsti tekstą - tas pats snobiškas jausmas, kai atpažįsti klasikinės muzikos kūrinį. Ach, turi tas Čechovas kažką tokio. Jo pjesės iš pažiūros paprastos, kaip opera - su neįmantriu, nuspėjamu siužetu, bet tokios gražios. Ypač patiko "Vyšnių sodas", pajutau tos nubėdnėjusios šeimos nostalgiją seniems geriems laikams. Laukiu, kada pamatysiu spektaklį.

Knygų klubas, sausis

Tinkamės aptarti "Išguito angelo" ateinantį pirmadienį, 19 val. kavinėje Debut Cafe Jogailos gatvėj.

Kaip papasakoti apie knygas per futbolo varžybas

Europos futbolo čempionatas šią vasarą vyks Lenkijoje ir Ukrainoje. Ką tik sužinojau, kad britai planuoja tiesioginių transliacijų metu per petrauką vietoj tradicinių interviu ir žaidimo analizių rodyti trumpas laideles apie ukrainiečių ir lenkų rašytojus. Net širdyje sukirbėjo, kokia žavi ši idėja, nes futbolas britams - tas pats, kas mums krepšinis, ir garantuotai pusė šalies žiūrės. Ir tada žmonės sužinos apie daug kam pirmą kartą girdėtus Bulgakovą, Gogolį, Senkevičių, Mickevičių ir Milošą. Kalbant apie pastaruosius du, tai netgi ir Lietuva bus paminėta - argi ne puiku? Nemokamas PR'as ir mums:)

Knygų klubas, sausis

Gana švęsti ir rašyti, kiek knygų perskaitėt pernai. Metai prasidėjo, laikas skaityti naujas. Siūlau pradėti nuo Per Olov Enquist "Išguito angelo", sausio mėnesio Knygų klubo skaitinio. Per Olov Enquist - garsus švedų rašytojas, o jo "Išguitas angelas" - nedidelė knygelė su daug taškų diskusijai. Susitinkame sausio 30 d., pirmadienį 19 val. Vietą paskelbsiu anksčiau.

Metų pabaiga

Apleidau blogą ir šiaip skaitymą, nes pasirėriau į Vilniaus teatro pasaulį. Daug naujų spektaklių, daug senų nematytų, tad reikia viską pamatyti, pasivyti (kartais 5 spektaklius pažiūriu per savaitę). O kur dar lietuviškų teatro blogų bumo stebėjimas!

Neskaitau, nes vis neužtaikau ant knygos, kuri prigriebtų. Pasiilgau jausmo, kai norisi greičiau gulti į lovą su knyga rankose. Šiais metais tokių buvo nedaug - "Giovanni's Room" ir "Oranges are not the Only Fruit", dar patiko non-fiction "After Tamerlane" ir "Love in a Dark Time". Tikiuosi, kitais metais tokių knygų bus daugiau.

Sofoklis - naujas žaidėjas rinkoje

Besibaigiantys metai mano skaitymo malonumui atnešė daugiau lietuviškai išleistų knygų. 2011 metais išbandžiau keletą autorių, apie kuriuos daug girdėjau, bet daugiau tikriausiai nebegrįšiu prie jų, nes nesužavėjo - Ali Smith, Monica Ali, Charles Bukowski. Seni geri Ian McEwan, Colm Toibin, Alan Hollinghurst ir toliau džiugino. (Beje, pastebėjau, kad muzikoje žymiai labiau man prie širdies moterys dainininkės, o štai literatūroje - vyrai.)

Įstrigę knyginiai įvykiai Lietuvoje:

• Nebereikia kontrolinių lapelių Mickevičiaus bibliotekoje (na, jau keli mėnesiai kabo užrašas "laikinai nereikia", bet spėju, kad jie ir nebegrįš, nes juk keli mėnesiai - tai jau ne laikinai).
• Išgraibstyta Adamkaus knyga - džiugu, kad politinė knyga gali tapti įvykiu. Gal vis tik mūsų visuomenė nėra tokia nepilietiška?
• Sofoklio atsiradimas prieš pat Kalėdas - įdomu, ar tai turės didesnės įtakos ir kur link eis Lietuvos knygynų rinka kitais metais.
• Knygų blogų trend'as.

Tokie buvo 2011 metai knygų pasaulyje mano akimis, o apie artėjančius paskaitykite čia. Kas vyksta pasaulyje, anksčiau ar vėliau atkeliauja ir į Lietuvą.

Su naujais visus! Skaitykime ne tik blogus, bet ir knygas.

Priminimas

Paskutinis šiais metais Knygų klubo susitikimas įvyks šį antradienį 19val. jau tradicine tapusioje vietoje - The Debut Cafe Jogailos gatvėje. Dar yra laiko perskaityti Ali Smith "Pasaulio viešbutis", o kas nespės - susitiksime sausį - jau 2012-aisiais.

Knyga-dovana

Banalu, bet tiesa: knyga - geriausia dovana. Ką tik sužinojau, kad Kalėdų proga Vilniaus diena dovanos skaitytojams po knygą. Puiki galimybė jei ne pačiam paskaityti, tai bent jau kažkam padovanoti. Juolab, kad yra ir neblogų. Sakė, knygos bus supakuotos - ką ištrauksi, tą ir gausi.

Prezidentai

Aną savaitę Dalia promotino knygas, o šią - Barack. Great minds think alike.

2012 m. knygų iššūkis

Per Lietuvos knygų blogų pasaulį vilnija Aš Skaitau iniciatyva 2012 m. knygų iššūkis. Negaliu susilaikyti ir aš nepadalyvavęs, nes laukiančių knygų daug ir labai noriu prizo - 50 Lt Pegaso čekio. Taigi mano 12 knygų kitiems metams:

Alan Hollinghurst "The Folding Star" - vienintelė likusi dar neskaityta vieno mėgstamiausio mano rašytojų knygų. Taupau ją ir, manau, kiti metai bus tie, kai nebeišlauksiu.


Colm Toibin "The Blackwater Lightship" - kito mano labai labai mėgstamo rašytojo knyga, kurią seniausiai jau turiu. Toibin'o dar daug esu neskaitęs, bet vis neprisiruošiu.

Steve Toltz "A Fraction of the Whole" - kažkada nuominuota Booker'iui ir su nuostabiu viršeliu, bet labai stora - todėl vis atidėliojama.

Peter Carey "Oscar and Lucinda", nes turiu tiek daug šio australo knygų, bet dar nė vienos neperskaičiau. Gal veltui jas kaupiu?

Anton Čechov  pjesės. Teatrą noriu mylėti ne tik scenoje, bet ir popieriuje.

Joseph Conrad "Heart of Darkness" - brangios draugės dovanota ir mylima, bet vis neviliojanti knyga.

Graham Greene "Travels with my Aunt" - brangaus Gary dovanota, bet irgi neprisiruošta.

Ričardas Gavelis "Vilniaus pokeris", nes taigi klasika, ir dar apie Vilnių!

Robert Harris "Enigma", nes pasiilgau gero trilerio, o jo knygas beveik visas turiu.

A.S. Byatt "The Children's Book" - dar viena neišbandyta rašytoja, kurios knygas vis perku.

Tash Aw "Map of the Invisible World" - pirkau per vieno knygygo uždarymą, kai visai neturėjau pinigų, bet neatsispyriau gražiam viršeliui.

Atsarginės:

Ian McEwan "Atonement", nes mėgstu jį ir šį filmą.

Michel Houellebecq "Atomised" - skaitytas, bet kol kas nesuprastas rašytojas - bandysiu vėl.

Naujienos iš The Guardian

Mėnesį prieš Kalėdas Britanijos laikraščiai vienas po kito spausdina metų knygų sąrašus. Tai visai neblogas būdas prisiminti pavasario knygas, bet kas man visada užkliūdavo - kiekvienas laikraštis (o tokių bent 10) kalba apie tas pačias knygas. Pats procesas vyksta taip: laikraštis prisikviečia kuo daugiau garsių rašytojų bei prašo jų parekomenduoti po kelias knygas. Ir jie giria vienas kito knygas. Toks uždaras klubas. Metai iš metų Ali Smith, Ian McEwan, John Banville, Julian Barnes, William Boyd, Robert Harris ir kiti pasakoja, kokios geros jų draugelių knygos. Papasakoja The Times, tada tą patį The Sunday Times, tada The Guardian ir pan. Žodžiu, nors visos rekomenduotos knygos ir puikios, bet tos pačios, ir retokai išlenda kokia nors mažiau apkalbėta, dėmesio verta knygelė. Bet kuriuo atveju, siūlau pasižvalgyti po The Guardian rekomendacijas.

Gerasis senasis The Guardian turėdavo šeštadieniais puslapį, kur talpindavo rašytojo darbo vietos nuotrauką ir rašytojo pasakojimą, kaip jis dirba. Labai įdomu pamatyti ir suprasti, kur gimė tavo mėgstama knyga. O šiandien laikraštis pristatė naują rubriką - rašytojo pasakojimas apie savo desktop'ą ir kompiuterį. Tai ta pati idėja, tik pritaikyta Interneto amžiui, kai rašyti galima bet kur. Pirmasis atvėrė savo laptop'ą Tom McCarthy.

Dalybos

Dalinuosi kolegos blogerio įrašu apie skaitymą. Smagu skaityti tokią aistringą knygų advokato kalbą:
http://www.kleckas.lt/blog/svecio-irasas-02-negalima-skaityti-valgant

Knygų klubas - paskutinis šiais metais

Taip, mažai beliko iki metų pabaigos. Šiandien knygų klube aptarėme "Evangeliją pagal Jėzų Kristų", o paskutiniame susitikime šiais metais (gruodžio 13, 19 val.) diskutuosime apie Ali Smith "Pasaulio viešbutį". Šią knygą išsirinkome, nes: Ali Smith - gera rašytoja; knyga ne stora; yra net 6 egzemplioriai Mickevičiaus bibliotekoje. Susitikimo vietą paskelbsiu arčiau laiko.

Sutapimai

Prieš tris metus, kai dar gyvenau Londone, pasidaviau masinei psichozei ir perskaičiau "The Book Thief". Tai buvo viena tų topinių knygų, kurias visur matai - skaitomos metro, autobuse, parke.

Prieš porą metų praleidau savaitę "Vagos" leidykloje, ten manęs klausė, ką patarčiau išleisti Lietuvoje. Parekomendavau "Knygų vagilę".

Prieš keletą mėnesių su pora pažįstamų svajojome apie knygų leidybą ir vienas variantų buvo išleisti "Knygų vagilę".

O prieš porą savaičių draugė Sima, grįžusi pasisvečiuoti iš Italijos, papasakojo, kad jos kita draugė dirbanti leidykloje išleido naują knygą. Įsivaizduokite, kaip nustebau, kai Sima ištraukė iš rankinės "Knygų vagilę". Taigi, "Knygų vagilė" jau lietuviškai.

Mirtis pasakoja apie Liesel, tapusia našlaite. Per Liesel gyvenimą atsiskleidžia paprastų vokiečių gyvenimas Antrojo pasaulinio karo metais. Knyga nesusikoncentruoja į žydų tragedija, bet apibūdina neįtikėtinus vargus, kurios paprasti žmonės praėjo gelbėdami savo kaimynus ir draugus. Vis tik knyga anaiptol nėra liūdnų minčių kupina (nors vietomis gali ir ašara ištrykšti), nes Zusak suteikė Mirčiai puikų humoro jausmą ir skaitytojai nuolat pralinksminami Liesel ir aplinkinių nuotykiais.

Markus Zusak parašė ''Knygų vagilę'' kaip knygą vaikams, tačiau gvildenamos temos iškart pritraukė suaugusius skaitytojus.  

Naujas žaidėjas knygų prekybos versle

Šį neįprastai saulėtą Vėlinių savaitgalį vaikščiojau Vilniaus senamiesčio gatvėmis ir grožėjausi miestu. Einant pro Centrinį knygyną Gedimino prospekte prisiminiau savo paskutinį įrašą ir pradėjau svajoti, kaip būtų smagu kur nors centre užsukti į mielą knygyną. O grįžęs namo radau Facebook'e naujieną, kad I.Staškevičius ruošiasi atidaryti knygyną Gedimino prospekte. 

Puikios naujienos - sukilo viltys. Kol kas informacijos labai šykščiai pateikta, bet svajoti galima. Tikiuosi, kad Staškevičius pastebės spragą rinkoje ir pasistengs, kad jojo Sofoklis (taip vadinasi nauja įmonė - galbūt ir knygynas) taps Vilniaus knygų pažiba. Idealiausia būtų, kad Sofoklis perimintų Centrinio knygyno patalpas, susigrąžintų mirusios Double Coffee pusę ir atremontavęs sukurtų puikią vietą išsirinkti knygą. Man ne kainos svarbiausia, o kad būtų normali sistema - knygos išdėliotos pagal autorius, o ne pagal leidyklas ar temas, kad būtų patraukliai pristatomos rekomendacijos (pradedant darbuotojų rekomendacijomis, baigiant '1001 privaloma perskaityti knyga'), kad dirbtų skaitantys ir mandagūs žmonės, kad būtų bent po vieną egzempliorių seniau išleistų knygų, kad pirmiausia tai būtų knygynas, o ne kavinė ar suvenyrų parduotuvė. Ne toks jau ilgas reikalavimų sąrašas, tad gal jis išsipildys.

Kada bus geras knygynas Vilniaus centre?

Seniai čia berašiau ir nelabai norisi papilti neigiamų emocijų, bet negaliu susilaikyti. Niekaip nesuprantu, kaip Vilniuje - šalies sostinėje - gali taip būti, kad senamiestyje nėra normalaus knygyno. Kodėl investuojama į prekybos centrus, o centre - pasigailėtinos parduotuvės? Vaga Gedimino 9 atrodė visai padorus, gražiai įrengtas knygynas. Bet pabandykite ten rasti ką nors - tokia betvarkė! Užsienio kalbų skyrius baigiasi ties i raide ir pratęsimo niekur neradau. Grožinė literatūra sudėliota neaišku pagal kokią sistemą. Burbu, nes turėjau 100 Lt kuponą ir tikėjausi pajausti knygos išsirinkimo džiaugsmą. Tas nepavyko, nors išsirinkau tikrai puikių knygų iš nukainuotų skyrelio - Julian Barnes už 5 Lt, "Nekaltybės muziejų" už 20 Lt ir Slavoj Žižek už kelis litus. Tikri lobiai, negaliu patikėti, kad tokias knygas galima taip pigiai įsigyti.

Gedimino 9 dar bent atrodo neblogai, o pagalvokite apie Centrinį knygyną ar apie Draugystę. Būtų pats laikas turėti gerą knygyną sostinės centre, nes ne kiekvienas nori belstis į Akropolį ar Europą dėl malonios aplinkos ir tinkamai suplanuoto asortimento.

Knygų klubas spalio 11 d.

Spalio 11-ą susitinkam 19val Debut Cafe Jogailos gatvėj aptarti P.Modiano 'Horizontas'. Ateikite su pasiūlymu kitam kartui.

Apie Vilnių

Šalia lovos ilsisi dvi knygos apie Vilnių. Laimono Briedžio "Vilnius: City of Strangers" ir Architektūros fondo išleista "Vilnius 1900-2005". Kažkodėl jaučiu troškulį žinioms apie Vilnių, noriu išgirsti nežinomų istorijų, išsiaiškinti faktus. Vis tik Laimono Briedžio knyga labai sunkiai skaitosi,  autorius vartoja gana nerangią kalbą. Šioje knygoje miesto istorija sudaryta iš keliautojų įspūdžių, jų laiškų ir dienoraščių; "City of Strangers" labiau istorinis dokumentas nei negrožinė literatūra. Įdomu, kad Briedžio knygoje baroko Vilnius apibūdinamas kaip niūrus ir atsilikęs laukinių kraštas, o Silva rerum, kur veiksmas vyksta tuo pačiu metu, miestas nupasakotas žymiai pozityviau. 

Architektūros fondo išleistame gide nufotografuoti visi įdomesni statiniai, pastatyti per paskutinį amžių mūsų sostinėje. Be galo informatyvi ir įdomi knygutė. Iš jos man labiausiai įstrigo, kad dauguma daugiabučių, pastatytų iki karo, - taip vadinami nuomojamieji daugiabučiai - buvo statyti turčių, pirklių ir kitų verslininkų. Jų tikslas buvo uždirbti kuo daugiau pinigų. Lygiai taip pat yra ir dabar su visokiais Perkūnkiemiais. Bet esminis skirtumas - anų laikų biznieriai žymiai labiau vertino estetiką, dizainą ir architektūrą. Bent jau išlikę ir knygoje aprašyti pastatai pasižymi išskirtiniais fasadais, įdomiomis architektūros detalėmis ir gana patogiais išplanavimais. Pavyzdys - penkių namų kompleksas Pamėnkalnio gatvėje (nuotr.). Dabar jie gana neišvaizdūs, nes akių lygyje parduotuvės uždarytos, o aukščiau trupa sienos, bet vis tiek matosi architekto noras net ir nuomojamuosius daugiabučius papuošti, išskirti juos iš kitų. Panašių pavyzdžių yra ir daugiau knygelėje. 

Kitas man labai patikęs dalykas iš to gido - gana nešališkas sovietmečio architektūros aprašymas. Taip, turime chruščiovkes ir kitus grožius, bet turime ir tikrai nuostabių pastatų, kaip mano vienas mėgstamiausių Vilniaus statinys Salomėjos Nėries gimnazija ar įspūdingasis Operos teatras.

Man Booker prize

Britanijos spauda vos ne kasdien parašo po pranešimą, Lietuvos knygų blogeriai taip pat nerimsta ir net Šiaurės Atėnuose bei Literatūroje ir mene mačiau įdėtas žinutes. Rugsėjis - tai laikas, kada knygomanai visame pasaulyje kalba ir skaito Man Booker prize knygas. Iš šių metų longlist'o perskaičiau Alano "The Stranger's Child", kuris pelnytai nepateko į shortlist'ą. Iš shortlist'o nieko dar neskaičiau, bet labai mėgstu Julian Barnes ir traukia "Half Blood Blues" dėl savo viršelio. 

Paskutinius keletą metų visada pirkdavau shortlist'o šešetuką, nes yra tokia kompanija, kuri pasiūlo puikią kainą. Pasidalinu ir su blogo skaitytojais, nes net lietuviškais pinigais kaina nesikandžioja, tad jau užsisakiau ir laukiu paketo. Kol gyvenau Londone, tas knygas, kurios nedomino, iškeisdavau knygyne į ką nors patrauklesnio. Tokiu būdu už £25 gaudavau apie 9 knygas. (Žinau, kad gal ir nesąžininga, bet ką padarysi, kai knygomanija sergi.) (Gaila, kad Lietuvoje knygų knygynai nekeičia:)

Šiaurės Londone yra toks nepriklausomas knygynas, kuris visada sugalvoja kokių įdomių akcijų. Jau kelis metus iš eilės jie transliuoja pas save Man Booker apdovanojimų ceremoniją (taip, tai tas pats kas Oskarai, BBC 24Hours transliuoja tiesiogiai). Bet prieš tai į knygyną susirenka skaitytojai, kurie perskaitė visas šešias knygas, išdiskutuoja, pasivaišina vynu, nusprendžia kas už ką serga ir tada žiūri ceremoniją - kaip kokią Euroviziją:). Kadangi knygos brangios ir ne visi žino apie tą kompaniją, kur minėjau, tai knygynas siūlo žmonėms už £25 mokestį pasiskolinti tas knygas, o po ceremonijos vieną pasilikti (tokia kaip biblioteka); arba gali keli draugai susimesti ir tada gauti nuolaidą. Tikra bendruomenės dvasia! O vakarėlis spalio 18-ą (ceremonijos data) būna labai linksmas!:)

P.S. Ne apie knygas. Pastarąsias kelias savaites esu apsėstas E.Grieg "Peer Gynt", ypač "In the Hall of Mountain King". Norėjau parekomenduoti tiems, kas nežino, arba priminti tiems, kas pamiršo.

Knygų klubas vol.3

Vakar susitikome aptarti Monicos Ali "Plytų gatvės". Buvome keturiese, bet tik vienas žmogus perskaitė visą knygą iki galo. Visi sutarėme, kad knyga nėra labai super - kai kam net labai nepatiko. Tad diskusijos tikslu tapo atrasti teigiamų pusių. Kaip visada smagiai padiskutavome, susipažinome su nauja nare. Spalio 11-ai skaitome prancūzų rašytojo Patrick Modiano "Horizontą". Knyga plona, tad jei net nebus gera, vis tiek perskaitysim.

O kol laukiame kito knygų klubo susitikimo, kodėl nesudalyvavus konkure "Sukurk stilių šiuolaikinei bibliotekininkei". Tai ne pokštas! Man atrodo, kad tai puiki idėja, kaip bibliotekos gali atsikratyti senamadiško įvaizdžio ir pritraukti jaunų žmonių. Kauno biblioteka su šitu konkursu turėtų daugiau padirbėti ant PRo ir parodyti žmonėms, kad naujienose bibliotekos minimos ne tik kai kalbama apie nepriteklių ir mažas algas.

Dvi mintys

Seku Sandros blogą ir jos paskutinis įrašas sukėlė dvi mintis.

Pirmoji - kai neturi laiko/ūpo skaityti, tada pirkimas atstoja tai. Nes jau kai nusiperki, žingsnis žengtas ir atrodo, kad perskaitysi. Čia tikriausiai dar vienas šiuolaikinės visuomenės bruožas - net nebeturim laiko/noro/jėgų/valios mėgautis tikrais dalykais, tai pasitenkinam pakaitalais (myliu knygas, bet neskaitau, bet bent jau nusiperku).

Antroji - apie Murakami (užvakar pats apie jį rašiau - visas pasaulis apie Murakami šią savaitę kalba). Sandros įrašo gale labai teisinga mintis, kurią pats visad nešiojausi galvoje, tik nemokėjau išreikšti. "Man išvis nepatinka Murakamis, bet negaliu tuo patikėti ir vis bandau skaityti."

Murakami

Pasaulis išprotėjęs dėl Murakami kūrybos, o Lietuvoje jis ypač populiarus. Pasirodo, kad apie Murakami kalbama kaip apie vieną pagrindinių Nobelio prizo kandidatų šiais metais.

Vis paburbu šitame bloge apie Lietuvos knygyninkų bėdas, bet kai kas nudžiugino. Baltos lankos jau spėjo išleisti visas tris 1Q84 knygas lietuvių kalba, o štai Didžiojoje Britanijoje jos pasirodys tik spalio antroje pusėje. Kažkaip gera, kad mes britus aplenkėm:)

Ir Baltų lankų viršeliai, bent jau man, žymiai gražesni.

Sostinės dienų įspūdžiai

Sostinės dienos šiais metais mane viliojo ne galimybe nusipirkti medaus ar rankdarbių, ir net ne koncertais ar užbrangintais šašlykais. Labiausiai traukė į organizatorių gražiai užvadintą Knygų alėją Gedimino prospekto atkarpoje tarp Jakšto ir Vasario 16-osios gatvių.

Knygų alėjoje dalyvavo dauguma leidyklų ir siūlė jos įsigyti knygų su puikiomis nuolaidomis. Vis tik pasistatyti palapines ir nukainuoti knygas - neužtenka pateisinti Knygų alėjos vardo. Naiviai tikėjausi kažko daugiau – gal kokių autorių besisveikinančių, ar bent jau persirengusio aktoriaus iš kokios vaikiškos knygos. Bet pasitiko knygyninkai lankytojus be vaizduotės.

Vis tik kai kas pasistengė nors truputį. Vaga atsigabeno prekystalius ir lentynas iš knygynų, kai dauguma kitų kaip kokioj bazėj iš kartono dėžių knygomis prekiavo. O ir prekyba to nepavadinsi, nes pardavėjai tik kainas pasakydavo, nerodė per didelio susidomėjimo pirkėjais. Aš pats buvau pasiryžęs nieko nepirkti, stebėjau viską dėl įdomumo. Tik prie Rašytojų sąjungos leidyklos stendo mane užkalbino, paklausė ko ieškau, kuo domiuosi. Iš karto pasiūlė porą knygų, o kainos juokingos, bet vis tiek atsikalbinėjau. Sakau, jei ką nors itin gero ir pigaus turi, tai susigundyčiau. Ir tada liepė pirkti loterijos bilietą už 4Lt, bet be pralaimėjimo. Taip gražiai kalbėjo, taip puikiai pristatė prizus, kad nebegalėjau atsilaikyti ir laimėjau švedo P.O. Enquisto „Išguitą angelą“. Kad visi pardavėjai būtų taip uoliai bendravę, tikrai būčiau išleidęs krūvą pinigų ir pas kitus. Dar kartą pasikartosiu, knygininkams reikia ugdyti pardavimo įgūdžius, trūksta jiems verslumo gyslelės. 

The Guardian skaitytojų humoras

The Guardian paskelbė, kad Waterstones Anglijoje nebedarys 3 for 2 akcijos, kuomet buvo galima įsigyti 3 paperbacks už dviejų kainą (tai galiojo ne visoms knygoms, tik kai kurioms). Daugiau apie tai čia. Aš tik norėjau pasidalinti šiuo skaitytojo komentaru:

Leonidas1582

31 August 2011 3:01PM

As long as I can still get hold of Katie Price's new book I don't mind what book stores do.

Skaitytojai su humoru - viena pagrindinių priežasčių, kodėl man patinka The Guardian.

O kalbant apie patį pasiūlymą, tai yra dvi pusės. 3 for 2 akcija bus pakeista konkrečiomis nuolaidomis kai kurioms knygoms. Iš skaitytojo pusės tas, ko gero, geriau, nes jei labai nori tik vienos knygos, nereikės pirkti trijų ir išleisti £18. Vis tik iš verslo pusės, 3 for 2 veikė, nes jei randi pora, paimsi ir trečią - taip kyla kiekiniai pardavimai. Aš pats visada praleisdavau daug laiko ieškodamas kitų dviejų knygų, jei mano perkama knyga priklausė 3 for 2 sąrašui. Įdomu, kaip jiems seksis.

Planai rudeniui

Vasaros pasižadėjimus kaip ir įvykdžiau. Perskaičiau "Silva rerum" ir Bernotaitės "Gaisrą", paklausiau poezijos. Reikėtų rudeniui pakelti kartelę ir daugiau knygų perskaityti - juk ilgi rudens vakarai ir pan. Iš lietuvių autorių būtinai skaitysiu Kunčino "Tūlą" ir norėčiau bent porą nonfiction knygų perskaityti. Tam turiu jau seniai pradėtą The Rest is Noise apie 20a. klasikinę muziką, Tony Judt Afterwar ir iš Amerikos centro pasiskolintą Laimono Briedžio Vilnius. City of Strangers. Negaliu sulaukti! Ir dar vienas planas: vystyti knygų klubo veiklą - kitas susitikimas jau rugsėjo 15-ą.

Trumpas gidas po knyginį Londoną

Kolegė blogerė aprašė savo knyginius įspūdžius iš Londono, tad ir aš norėčiau pateikti literatūrinių rekomendacijų Londone. Tikri knygų manai ne kartą buvę Londone, tikiu, bus apsilankę ten, o kas dar nebuvo - rekomenduoju:

• Oxfam Bookshop (Marylebone High Street) - ten panaudotos knygos šiek tiek brangesnės nei priemiesčių labdaros parduotuvėse, bet būtent šitas Oxfam įrengtas kaip tikra knygų parduotuvė. Lentynos lūžta nuo gėrio, nutrintos medinės grindys, seno popieriaus kvapas ir keistoki pardavėjai (savanoriai). 
• O naujų knygų traukiu į Waterstones (Piccadilly). Daug kam Waterstones iš principo nepatinka,  nes tai grandinė, o man tas nesvarbu, nes didžiausiame Europos knygyne galiu valandų valandas praleisti. Septyni aukštai prikrauti visko - nuo žurnalų iki abstrakčių nonfiction knygelių. O viršuje - puikus baras su vaizdu į Londono stogus.
• Dar vienas legendinis knygynas Foyles įsikūręs Charring Cross Road (pats garsus savo knygynais). Knygynas priklauso Foyles šeimai ir garsėja savo tradiciškumu - dar neseniai knygos buvo sudėliotos ne pagal autorius ir temas, o pagal leidyklas (panašiai kaip ir dabar dar vis pasitaiko lietuviškuose knygynuose).



Jaunystės laikais apsilankiusios draugės iš
Vilniaus prie Curiosity Shop

• Vis dar stovi pastatas, įkvėpęs Charles Dickens "Senienų krautuvėlę" (Curiosity Shop). Per didįjį Londono gaisrą 1666 buvo nusiaubtas beveik visas miestas ir praktiškai sunaikinta 16 amžiaus architektūra (vadinamasis Tudor stilius). Bet vis tik keletas namelių išliko ir vienas jų - Curiosity Shop, kur dabar įsikūrusi batų parduotuvė. 

Misija

Šiuo metu Menų spaustuvėje vyksta Naujojo cirko festivalis ir aš kuruoju vieną trupę. Šiandien popiet pasitikau oro uoste danų garsistą Tobias ir kol atvykome iki viešbučio pasikalbėjome. Jis apkeliavęs visą pasaulį, tik šįryt grįžęs iš Korėjų - ne tik Pietų, bet ir iš Šiaurės! Sakė, kad ten kaip mėnulyje - neapsakoma atmosfera. Penkių juostų gatvės, o važiuoja tik viena mašina. Jis ir rusiškai kalba, nes buvo kalbos stovykloje Baltarusijoje.

Taigi važiuojame ir plepame. Prieš kelionės pabaigą Tobias klausia manęs, gal galėčiau gerą knygyną parekomenduoti. Oi, koks nuostabus klausimas:) Bet primiausia, ko jam reikia? Jis į bet kurią pasaulio šalį nuvykęs nusiperka S.Beckett "Belaukiant Godo" vertimą. Tad reikia jam ir lietuviško. Pasiūliau eiti į Vagą Gedimino prospekto pradžioje, nes, ko gero, didžiausias knygynas Vilniaus centre.

Palikau jį viešbutyje ir kirbėjo galvoje mintis, kad jis pats laiko neturės, tad surasti knygą pats pasišoviau. Centriniame knygyne neturėjo, bet radau Gedimino 9. Kažkaip labai smagu ir jau nesulaukiu, kada jam padovanosiu tą gėrį.

Kas ką skaito: specialus reportažas iš PAR

Turiu draugę, nusibasčiusią į Pietų Afrikos respubliką. Ji ten atlieka praktiką mokykloje vaikams su autizmu, o savo nuotykius ir įžvalgas aprašo bloge. Mildos paprašiau patyrinėti pietų afrikiečių (PARiečių?) skaitymo ypatumus, tad štai jos specialus reportažas exclusive to Kai neskaitau.

Kas ką skaito Cape Town'e
Milda Lukoševičiūtė
Cape Town, PAR

Šią vasarą leidžiu Cape Town'e, Pietų Afrikos respublikoje ir kasdien vis labiau įsitikinu, kad pasaulis ne toks jau ir didelis, ir kad žmonės, nors ir labai įvairūs, vis dėl to daugeliu atžvilgiu labai panašūs.

Pirmoji mano perskaityta knyga čia buvo draugės dovanota kelionės proga E. Gilbert „Eat, Pray, Love“. Filmas man pasirodė švelniai tariant per „lengvas“, bet knyga, kaip banaliai beskambėtų, puikiai iliustruoja mano pačios dabartinį gyvenimą, taigi, tiko ir patiko. Sunkiai įsivaizduoju vyriškos lyties atstovus ją skaitančius, bet vietinė ūkininkų turgaus pardavėja, pamačiusi mano rankinėje „Eat , Pray, Love“ sušuko – „nuostabi knyga, vakar baigiau skaityti!“

Po šios knygos kibau į N. Mandelos „Long Walk to Freedom“. Labai mėgstu skaityti knygas jų turinio kontekste (pvz. D. Brown „Angelai ir demonai“ perskaičiau Romoje). Ši knyga ne išimtis. Perskaičiau apie 350 puslapių ir dar net neįpusėjau. PAR istorija labai sudėtinga. „Long Walk to Freedom“ - N. Mandelos biografija. Ji padeda suprasti, kodėl viskas čia yra taip, kaip yra, pasakoja, kiek daug neteisybės ir sunkumų patyrė vietiniai gyventojai, ypatingai juodaodžiai ir pateikia daugybę nuostabių pavyzdžių apie tai, kaip skirtingų rasių, religijų ir politinių pažiūrų žmonės gali kuo puikiausiai gyventi vienoje šalyje, tame pačiame mieste ar tame pačiame rajone, nes iš tiesų ne aukščiau minėti dalykai nulemia tai, koks tu esi žmogus. Svarbu ir tai, kad pats N. Mandela pripažįsta rasinių stereotipų egzistavimą ir knygoje pats save kartais pagauna mąstantį pagal juos, pvz. jam labiau pagailo elgetaujančios baltosios moters, nei juodaodžio vargšo. Dauguma PAR sutiktų žmonių yra perskaitę šią knygą ir ja didžiuojasi. O mano draugas iš Didžiosios Britanijos, kuris man ją padovanojo, yra sakęs, kad jei turėtų galimybę susitikti su vienu pasirinktu žmogumi, tas žmogus būtų būtent N. Mandela. Nekantrauju perskaityti visą. 

Ką kiti skaito Cape Town'e: Lauren, 26 m. žurnalistė

Su Lauren dviese praleidome visą pusdienį ir labai įdomiai padiskutavome apie knygas. Įdomiausia, kad radome daug knygų, kurias abi esame perskaičiusios ir daug bendrų mėgstamų autorių. Lauren ką tik pradėjo Joanne Harris „Blackberry Wine“. Ji labai mėgsta šios autorės knygas. Labiausiai dėl to, kad jos apie maistą. J. Harris knygos gan sudėtingos, bet kupinos nuostabių detalių, ypatingai susijusių su maistu. Lauren man papasakojo, kad jai labai patiko ir „Five Quarters of The Orange“ (kurią ir aš ne taip seniai perskaičiau). 

Paklausiau Lauren, ar ji skaito PAR autorių knygas. Ji atsakė, kad dažniau renkasi užsienio rašytojus, bet man rekomendavo paskaityti Andrѐ Brink „A Dry White Season“. Tai PAR autoriaus knyga, išleista 1984 metais ir pasakojanti apie apie apartheido laikotarpio sunkumus bei žodžio laisvės apribojimą ir informacijos neprieinamumą. Šis autorius du kartus gavo PAR literatūros premiją (CNA) bei buvo du kartus nominuotas Man Booker Prize. Taigi, ši knyga bus kita, kurią skaitysiu.

Mėgstamiausia visų laikų Lauren knyga - Harper Lee „To Kill a Mockingbird“. Tai knyga apie rasinę diskriminaciją nedideliame miestelyje Amerikoje. Ši tema ypatingai aktuali ir neišsemiama itin didele rasine įvairove pasižyminčioje Pietų Afrikos Respublikoje.

Dar pasikalbėjome apie G. Orwell „1984“ ir abi išreiškėme moterišką gailestį pagrindiniam herojui, bei aptarėme knygoje vaizduojamos santvarkos absurdiškumą. Paminėjome ir populiarųjį P. Coelho (kaip be jo) ir abi labai pritarėme jo idėjai dalintis perskaitytomis knygomis su kitais (taigi, Lauren man „A Dry White Season, o aš jai „Eat, Pray, Love“). Na, ir klasika. Lauren prisipažino, kad jai labai nepatiko J. D. Salinger „Rugiuose prie bedugnės“: - „Nesuprantu, kodėl ši knyga tokia populiari. Pagrindinis herojus – jaunuolis be jokių išskirtinių savybių, kuriam nepatinka jo gyvenimas, bet jis nieko nedaro, kad jį pakeistų“. Abi kartu bandėme atsiminti knygos pabaigą, bet nesėkmingai. Pasidomėjau, ar visi Lauren draugai skaito. Ji atsakė, kad deja ne. Tačiau pagalvojusi pridūrė, kad dažniausiai tai ateina iš šeimos, t.y. neskaitančių draugų tėvai irgi neskaito, o jos pačios namuose nuo pat vaikystės buvo pilna knygų ir laikraščių. Lauren pajuokavo, kad kai turės savo vaikų, jie galės žiūrėti televizorių po pusvalandį per dieną, o skaitys po 5 valandas.

Panašu, kad globalizacijos kontekste mes (aš iš Lietuvos ir Lauren iš Cape Town'o) skaitome tas pačias ar bent jau panašias knygas. Tai man buvo įdomus, bet ne netikėtas atradimas, kadangi tas pačias tendencijas pastebėjau ir kitose gyvenimo srityse – čia žiūriu tuos pačius filmus, skaitau tas pačias naujienas ir perku tą patį šokoladą, kaip namuose.

Su geriausiais linkėjimais!

Milda

Protų mūšiai

Ne tik kad dalyvauju protų mūšiuose, bet ir pats rengiu kartu su draugais. Vakar vyko vienas tokių pasisedėjimų ir aš paruošiau literatūrinį turą. Štai klausimai - kiek teisingų atsakymų žinai be Google pagalbos?

1. Kuriam literatūrinio prizo laimėtojui išmokama didžiausia suma?
2. Kas parašė "Coliukę"?
3. Kurioje šalyje gimė Milan Kundera?
4. Kuris literatūrinis herojus pardavė savo sielą velniui mainais į neišsenkančias žinias?
5. Kas laimėjo 2011-ųjų Man Booker premiją?
6. Kaip vadinasi Sony elektroninių knygų skaitytuvė?
7. Rašytojas gali gauti Gonkūrų prizą tik kartą per gyvenimą. Vis tik vienas rašytojas gavo šią premiją dukart. Kas?
8. Christopherio Isherwood knyga "Berlyno istorijos" įkvėpė filmą, kuris gavo 8 Oskaro statulėles. Koks tai filmas?
9. Ji - pirmoji moteris pelniusi Nobelio premiją, jos veidas pavaizduotas ant 20 kronų banknoto. Kas ji?
10. Kaip vadinasi literatūrinis žanras, kuriam priskiriama Isabel Allande, Toni Morrison, Salman Rushdie ir Franz Kafka kūryba?

Klausimai nesunkūs (man taip atrodo). Vis tik draugams nelabai pasisekė - daugelis teisingai atsakė po 2-3 klausimus.

Atsakymai: 1. Nobelio. 2. H. K. Andersen. 3. Čekoslovakijoje. 4. Faustas. 5. Dar niekas – laimėtojas skelbiamas spalį. 6. Sony Reader. 7. Romain Gary. 8. Cabaret. 9. Selma Lagerlöf. 10. Magiškasis realizmas. 

Amerikos centras

Šiandien aptikau dar vieną lobyną. Apsilankiau Amerikos informacijos centre (Akmenų g. 7). Susimoki vienkartinį 5Lt mokestį ir gali skolintis ką tik nori trims savaitėms. Kaip ir priklauso kultūros centrams, čia pilna knygų, filmų, žodynų ir periodikos. Knygų nespėju skaityti savų, tad net nėjau į tą pusę, bet skyriaus vedėja sugebėjo suvilioti - centras užsako daugelį premijų laureatų, ir knygos atvyksta gana greitai, tad nereikia laukti, kol jos bus išverstos ir nereikia siųstis per amazon.

Šiandienos lobis

Pats prisirinkau žurnalų - ne tik Vogue ir Vanity Fair, bet ir rimtųjų - The Economist, Foreign Policy. Harward Business Review netalpina savo rašinių internete, o iš centro galima pasiskolinti. Prisikroviau, kad net netilpo į krepšį.

Amerikos centre, kaip ir Infotekoje Menų spaustuvėje, tos pačios bėdos - mažokai ateina lankytojų, nedaug kas skaito angliškai. Nors yra reguliarių lankytojų. Man atrodo, kad kartą atradus tokias vietas, vis sugrįši, tik reikia joms pasiekti potencialius lankytojus. Kaip aš sužinojau apie Amerikos centrą? Vienas draugas klausė, kur galima paskaityti The New Yorker, nes užsienietiškų žurnalų po 30Lt neprisipirksi kas mėnesį. Tada pradėjau klausinėti, ir radau. O draugas neieškojo, nes ir laiko nėra, ir to noro gal ne tiek daug. Bet kai aš jam dabar "gatavai" duosiu info, jis jau žinos ir prisijungs.

Smagu, kad tiek Infotekoje, tiek Amerikos centre manęs paklausė ar turiu kokių rekomendacijų, gal yra kokių knygų ar žurnalų, apie kuriuos bibliotekininkės nežino, bet labai tiktų jų kolekcijai. Suku dabar galvą, ką pasiūlyti.

Naujienos

Gedimino prospekte knygynas Draugystė slėpėsi po remonto šydu, o jį nuėmus virto Coffee inn'u! Liko ir knygų sukrautų į galinį kambarį, bet nyku ten dabar. Coffee inn šviesu, nauja, gražu, o Vagos pusėje grūstis. Vis tik teko girdėti, kad nors knygynas ir sumažėjęs, dabar knygų parduoda žymiai daugiau kavinės dėka.

Išėjo naujas žurnalo Lamų slėnis numeris, o ten ne tik puikūs reportažai iš keramikų studijos, bet ir mano minčių apie knygas.

Booker'io galia

Šiek tiek skaičiukų:

Liepos 26-ą dieną buvo paskelbtas The Man Booker prizo ilgasis nominantų sąrašas (vadinamasis The Booker Dosen, nors iš tikrųjų knygų 13). Vienos iš knygų – Jane Rogers "The Testament of Jessie Lamb" - iki tol buvo parduota tik viena kopija. Bet po savaitės jos pardavimai pakilo net 16300% - parduotos 164 knygos.

Apie Aš skaitau

Klaipėdietė Sandra rašo knyginį blogą asskaitau.blogspot.com. Man dar neteko sutikti labiau knygoms atsidavusio žmogaus – Sandra ne tik, kad skaito ir blogą rašo, bet ir užsiima knygrišyba, gamina papuošalus knygų tematika, „suka“ mini knygų pardavimo versliuką. Myli Sandra knygas – „Kartais tėvai jau ir pirštą pasukioja prie smilinio, kai pastebi, kaip glostau savo knygas, žiūriu įsimylėjusiom akim, dėlioju jas į lentynas.“

Iš kur ta begalinė meilė knygoms?

Mano gyvenime knygos visada (beveik) buvo, yra ir bus svarbiausios. Vaikystėje vaikų skyrius bibliotekoje buvo mano antrieji namai. Vėliau buvo laikotarpis, kuomet skaičiau tik tai, ką reikėjo mokyklai. Kartais net juntu skaitymo spragą, pavyzdžiui, iki šiol nesuprantu, ką aš veikiau paauglystėje, jog "Dėdės Tomo trobelę" perskaičiau tik būdama 25 metų.

Knyga, kuri turėjo daugiausiai įtakos mano skaitymui, knygų pasirinkimui, - "50 žymiausių XXa romanų". Būtent iš jos aš sužinojau apie pasaulyje vertinamas knygas, tokius rašytojus kaip M. Prustas, R. Muzilis, J. Joyse, A. Solženicynas. Pavartykite ją visi, kuriems sunku išsirinkti gerą knygą, kurie nepasitiki draugų skoniais, o knygynų perkamiausių knygų TOP10 atrodo juokingi.

Sandros knygų lentyna

Būtent po šios knygos mano namų biblioteka pradėjo kauptis. Šiuo metu namie yra apie 600 knygų. Turiu savo knygų dėliojimo sistemą, man netinka bet kaip, visada knygos bus sudėtos pagal ūgį, taip, kad pavertus galvą į kairę pusę, galėtum perskaityti jų pavadinimus. Kartais paeksperimentuoju, sudedu knygas pagal viršelių spalvas. Džiaugiuosi, kad paskutiniu metu vis pavyksta pažaboti knygų pirkimą, nes galėčiau išleisti paskutinius pinigus joms. Kartą paskaičiavau, kad per savaitę nusipirkau 35 naujas knygas, tada supratau, kad jau „sergu“.

Per 27 gyvenimo metus perskaitei nemažai knygų. Tavo rekomendacijos.

Visada sakau: žmonės, skaitykit klasiką!. V. Hugo yra pasakęs: „Neskaitykite gerų knygų, skaitykite - geriausias“. Niekada nepraleisiu progos pasiūlyti G. Orwell "1984", tai mano mėgstamiausia ir geriausia knyga. Į „rekomenduoju“ lentyną esu įdėjusi ir J. Saramago, M. Bulgakovo, H. Hesse, B. Vian, H. Lee, E. M. Remarque, Ch. Bukowski, J. Fowles knygas. Yra rašytojų, kuriuos myliu tik už vieną jų perskaitytą knygą, pvz.: A. Kristof „Storas sąsiuvinis“, V. Jerofejev‘o „Maskva-Petuškai“, A. Camus „Svetimas“, A. Burges „Prisukamas apelsinas“.

Aš nemėgstu masinių psichozių, pop psichologijos knygų. Nesu skaičiusi Hario Poterio knygų, nedomina nei viena knygų serija apie vampyrus, esu perskaičiau tik "Saulėlydis" ir tai tik dėl to, kad buvau susilažinusi. Už vargą gavau G. Radvilavičiūtės esė knygą. Kartais pajuokauju, kad jei norit gerai sutarti su manimi, nesakykit, kad jūsų mėgstamiausia knyga P. Coelho „Alchemikas“ arba M. Burges „Heroinas“.

Iš 600 knygų tavo namuose, ne visos liks išsirikiavusios lentynose. Papasakok apie savo knygų verslą.

Tai ir hobis, ir pragyvenimo šaltinis. Kol nedirbu knygyne, kol neturiu nuosavo, tai tą poreikį bandau įgyvendinti kitaip. Surenku dovanojamas knygas, pigiai superku iš kitų, kuriems jos nereikalingos ir pardavinėju internete. Kai nedirbau, tai buvo ir pajamų šaltinis, dabar kai dirbu, tai tiesiog malonumas ir papildomos pajamos. Mano tikslas yra skatinti žmones skaityti, todėl dauguma knygų parduodamos beveik už simbolinę kainą, noriu, kad žmonės pirktų, skaitytų, kauptų savo bibliotekas. Daugiausiai tai seno leidimo knygos, anksčiau populiarių serijų kaip Zenitas, PFAF, Drąsiųjų keliai ir pan. Yra ir rusų klasikos, lietuvių išeivijos knygų.

O kaip dėl knygrišybos ir papuošalų gamybos?

Sandros gaminti papuošalai

Labai susidomėjau knygrišyba, džiaugiuosi, kad mano darbai patinka kitiems, jais domisi ir netgi perka. Kartais net nespėju gaminti, pasiguodžiu, kad jei ir neturiu laiko knygų skaitymui, tai bent nenutolau nuo jų. Turiu planų šį pomėgį praplėsti iki vienintelio pragyvenimo šaltinio. Greitu metu savo kolekciją papildysiu E. A. Poe, J. Austen, Ch. Bronte bei kitais literatūriniais papuošalais.

Kokias bėdas išskirtum Lietuvos knygų rinkoje?

Mano nuomone, Lietuvos knygų rinka yra perpildyta popsinėmis psichologijos bei saviugdos ir nereikšmingomis, marketingo išreklamuotomis prastomis knygomis. Ar kada matėt, kad J.Saramago knyga "Aklumas" būtų padėta knygyno vidury, ekrane rodytų jos reklamą, o žmonės bent jau žinotų, kad tai – Nobelio premijos laureatas? Kodėl norint paimti iš lentynos F.Dostojevskio knygą, aš turiu prašyti konsultantės kopėčių (taip buvo viename Vilniaus knygyne)? Aš suprantu, kad knygų pardavimas irgi yra verslas. Man liūdna, kad lieka nepastebėtos geros knygos, autoriai, kurie pasaulyje yra įvertinti, žinomi ir skaitomi. Kažkada teko diskutuoti su "Pegaso" darbuotoja, ji teigė, kad rimta literatūra nesudomintų lietuvių, jeigu ir juos leistų, reklamuotų, jog žmonėms nereikia "protingų" knygų. Aš nesutinku su tuo. Pasiūla, o ne paklausa, formuoja skaitymo įpročius.

Taip pat galėtų būti daugiau leidinių apie knygas, skilčių laikraščiuose, laidų televizijose. Smagu matyti vis daugėjančių interviu su rašytojais, reklamomis youtube, galimybe perskaityti knygos ištraukas internete. Aš netikiu, kad mes neturime gerų literatūros kritikų ar knygų apžvalgininkų, kurie negalėtų rašyti straipsnių, leisti žurnalus apie knygas. Paskaitykit vien Mariaus Buroko straipsnius, skaitai ir negali atsitraukti.

Pasigendu tikrų knygų klubų Lietuvoje. Kaip būtų smagu susirintki kokį vakarą kavinėje, aptarti perskaitytą knygą, išgerti arbatos, padiskutuoti ir atsisveikinti iki kito karto. Panašų knygų klubą turim Klaipėdoje, šiuo metu jame tik 4 žmonės, susitinkam kas kelis mėnesius, norėtųsi kad su laiku jis plėstųsi. Kai persikėliau gyventi į Klaipėdą, vienoje bibliotekoje pamačiau skelbimą apie knygų klubą. Jau taip apsidžiaugiau, kad rasiu bendraminčių. Bet manęs nepriėmė ten. Kodėl? Pasakė, kad būčiau pati jauniausia narė, ten renkasi visi pensininkai, kuriems įdomiau ne knygos, o ekskursijos. Ar taip dabar pradėsim vadinti knygų klubus?

O kodėl pati nedirbi knygyne?
Norėčiau, bet nepriima. Esu išsiuntusi galybę CV, ne kartą ėjusi į pokalbį, tačiau jau kelinti metai, nepavyksta ten įsidarbinti. Nusprendžiau, kad kažkas blogai su mano aura arba biolauku (juokiasi). Kitą vertus, galbūt tai ženklai, jog turiu atidaryti savo knygyną.

Beje, jei knygyne išgirstu, kad žmogus ieško, kokios knygos, o konsultantė nežino, tai nepraleidžiu progos pagelbėti jam. Buvo atvejų, kai darbuotojai nežinojo, jog M.Ivaškevičiaus "Madagaskaras" nėra romanas, o V.V.Landsbergis – ne suaugusiųjų rašytojas. Tuomet, nuėjus konsultantei, nuvedu žmogų prie lentynos, papasakoju apie knygą, padedu išsirinkti ir sulaukiu padėkos.

Sandros gaminamų papuošalų galite įsigyti čia.

Pseudonimai

Dalyvavau proto mūšyje ir buvo klausimas: Šio rašytojo tikroji pavardė Francois Marie Arouet, koks jo pseudonimas? Nežinojau atsakymo, bet pasirodo, tai - Volteras. Tad pagalvojau, kad visai naudinga būtų čia pasidalinti mano turimu pseudonimų sąrašėliu. Gal kam pravers proto mūšyje.

Acton Bell - Anne Brontë

John le Carré - David John Moore Cornwell

George Eliot - Mary Ann Evans

George Orwell - Eric Arthur Blair

Lewis Carroll - Charles Lutwidge Dogston

Tennesse Williams - Thomas Lanier Williams

Joseph Conrad - Jósef Teodor Konrad Nalecz Korzeniowski

Mark Twain - Samuel Langhorne Clemens

Goerge Sand - Amandine Aurore Lucille Dupin

Jei ką dar prisiminsiu, pridėsiu.

Pasiklydus vertime

Jau seniai norėjau papasakoti apie Constance Garnett. Ši poniutė, gimusi 1861, buvo rusų literatūros vertėja į anglų kalbą. Jos didžiausias nuopelnas – anglakalbiai pirmą kartą galėjo skaityti Tolstojaus, Turgenevo ir kitų klasikų istorijas. Viso ji išvertė 71-ą knygą. Taigi valio! Bet va štai ką apie ją yra pasakęs poetas Jozefas Brodskis: „The reason English-speaking readers can barely tell the difference between Tolstoy and Dostoevsky is that they aren't reading the prose of either one. They're reading Constance Garnett”. Karalienės Viktorijos laikais britai garsėjo savo santūrumu ir moralės normomis ir Constance plačiai naudojo savo nuožiūrą, ką žmonės turėtų skaityti, ir ko geriau jiems nematyti. Ji vertė pašėlusiu greičiu, ir dažnai pakeisdavo turinį, kad būtų įdomiau. O jei nesuprato kokio žodžio ar frazės, tai išvis išmesdavo tą paragrafą.

Mane žavi šita istorija, nes tokia galinga valstybė, tokia turtinga kultūra, bet tik vienas žmogus vertė rusų klasikus, juolab, kad britai visada žavėjosi Rusija. Tik paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pasirodė naujų vertimų, bet kai kurie kūriniai ir dabar anglams prieinami tik alla Garnesse. 

Po "Silva rerum"

Baiginėju skaityti "Silva rerum". Labiausiai man patinka šios knygos rinkodara, kurią sulyginčiau su Apple marketingu. Išleidi produktą, kurio visi nori, kurį turėti yra cool (kurį perskaityti yra cool), ir nedarai jokių nuolaidų. Štai, jau berods penki leidimai, bet kaip knyga kainuoja apie 40Lt, taip kainuoja. Net paperback nebuvo pigesnis. Žavu ir smagu, kad tas įmanoma ir Lietuvoje. Ir žavu, kad yra lietuviška knyga, kurią visi nori perskaityti.

Šaunuoliai Baltos lankos, kad nepasidavė pagundai, kaip kad nutiko su Hario Poterio paskutine knyga Anglijoje.  Už tą knygą žmonės būtų mokėję ir dvigubai, bet amazon ir prekybos centrai nukirpo kainas perpus, o Asda net už £1 atidavė išleidusiems tam tikrą sumą ant kruopų ir konservų. Tai buvo didžiausias įmanomas praradimas knygų rinkai, kai auksinį kiaušinį išdalino dykai, ir neaišku, kada tokia knyga vėl gims.

Tęsiant praėjusio įrašo temą, netikėta buvo "Silva rerum" atrasti gay liniją. Įdomu, kad tokioje homofobiškoje visuomenėje kaip mūsų ši turinio dalis praėjusių kelių metų populiariausioje knygoje niekam neužkliuvo (na, bent jau visagalis Google neišmetė man jokių paminėjimų nei interviu su autore, nei knygos recenzijose). 

Skundas

Prieš keletą savaičių pas mane svečiavosi draugai iš Londono. Viena jų - kalbininkė, poliglotė ir lygių teisių politikoje aktyvi Marta. Ji jau buvo pramokusi keletą žodžių ir frazių lietuviškai, bet kurį vakarą vietoj vyno taurės į rankas Marta paėmė mano aglų-lietuvių žodyną. Ten tarp daugelio kitų žodžių ji patikrino ir gay, kuris žodyne isverstas kaip amoralus. Marta, girdėjusi apie Lietuvos problemas šia tema, puolė rašyti laišką į leidyklą, ir, kas smagiausia, iškart gavo atsakymą. Ji manęs paprašė jos susirašinėjimą papublikuoti, ir sulaukus kito žodyno leidimo patikrinti, ar vertimas papildytas kitomis, modernesnėmis reikšmėmis.

From: Marta

To: Vaiga

Sent: Tuesday, July 19, 2011 11:13 PM

Subject: Feedback on Dictionary from Vaiga/Ausra Publishing House

Dear Sir/Madam,

As a linguist, I take great interest in the two-way relationship between language and social norms, and believe that the two have an undeniable impact on one another. I was therefore alarmed to find that a dictionary published by your publishing house gives a very backward and discriminatory definition of the word 'gay'. Indeed, when one looks up the word 'gay', one finds the following definitions: linksmas, nedoras, iştvirkȩs. According to the same dictionary, 'nedoras' means: 'immoral, wicked, dishonest'. By the same token, as far as I understand, iştvirkȩs is derived from 'ištvirkti' meaning 'corrupt'.

I urge you to revise this definition, as its current format refelects an old fashioned and clearly negative attitude to homosexuality; a definition which may encourage and contribute towards homophobic trends in Lithuanian society. I would like to remind you that the European Union strongly condemns homophobia, with its Charter of Fundamental Rights clearly prohibiting discrimination based on sexual orientation (Article 21, clause 1. Full text available here: http://www.europarl.europa.eu/charter/pdf/text_en.pdf).

Thank you for your time. I look forward to hearing back from you regarding this issue.

Kind regards,

Marta __________

From: Vaiga
To: Marta
Subject: Re: Feedback on Dictionary from Vaiga/Ausra Publishing House
Date: Fri, 22 Jul 2011 16:24:41 +0300

Dear Ms _________,

Thank you for your attention to our edition "Trumpas anglų-lietuvių ir lietuvių-anglų kalbų žodynas" and comments regarding the incorrect definition in our dictionary. We have forwarded these comments to Ms. Laimute Zabuliene - the author of our dictionary.

We guaranty you, that it will be paid attention to your comments and revised in your letter mentioned definition in 2012 year’s edition of dictionary.

Once more thanks for Your attention to our dictionary and its assessment.

Sincerely,

Vaidotas Gadliauskas,

Director,

UAB “VAIGA”

Rugiuose prie bedugnės

Yra toks blogas, kur žmonės iš viso pasaulio deda nuotrauką daiktų, kuriuos gelbėtų iš degančio namo - rekomenduoju pažiūrėti! Žavu, kad daug kas imtų savo mėgstamiausią knygą. Įdomiausia, kiek daug žmonių gelbėtų "Rugiuose prie bedugnės". Man asmeniškai, ir daugybei mano draugų, ši knyga yra išskirtinai paauglystės prisiminimas apie to laiko parkes. Momento gyvenime knyga, o ne gyvenimo knyga. Labai panašiai buvo su "Heroinu", kuomet būdami paaugliai labiausiai šią knygą vertinome ir saugojome. Tad keista matyti, kai žmonės iš Švedijos ir Amerikos būdami virš 30-ies čiuptų gelbėti ''Rugiuose".

Kas ką skaito: Eglė

Paskutinį kartą Infotekoje su Egle ne tik kalbėjau apie jos darbą, bet paklausiau ir apie jos skaitymo įpročius. Priešingai nusistovėjusiai nuomonei, nebūtinai bibliotekininkai daug skaito. Visą dieną praleidus tarp knygų ir žmonių, namuose norisi ir kitokia veikla užsiimti. Taigi, Eglė daugiausia skaito atostogų metu. Mums susitikus ji kaip tik buvo grįžusi iš Nidos, kur perskaitė krūvą įdomių knygų. Per atostogas Eglė užeina į vietinę biblioteką ir išsirenka 7-8 knygas*. Šįkart „į temą“ perskaitė Thomo Manno biografiją (rašytojas pats atostogaudavo Nidoje), Marijos Antuanetės ir Mata Hari biografijas. Abi jos kalėjime laukė mirties nuosprendžio. Sudomino ir poetės, žurnalistės Claire Goll memuarai. Knygos autorė supažindina skaitytojus su savo draugais – Rilke, Picasso, Dali, Joyce, Majakovskiu ir kitais. Namuose laukia nauji tomai. Vienas jų – apie rusų kilmės vokiečių dailininkę Marianą Veriovkiną – „ekspresionizmo raitelę“ – Kauno gubernatoriaus dukrą. Įdomiausia, kad apie šią dailininkę kalbėjo ir Claire Goll savo memuaruose. Tuo ir žavi knygos apie tikrus žmones – jose likimai susijungia netikėčiausiais rakursais.

Paprastai Eglė skaito „blokais“. Va, dabar biografijų fazė. Puikus atradimas – lietuvių žymūs žmonės. Pvz. Oginskių, Riomerių dinastijos. Neseniai perskaitė daug Murakamio ir Irvingo knygų – kad suprastų, kodėl jie tokie populiarūs dabar. Jos pasirinkimą nulemia daug skaitančių draugų rekomendacijos ar pokalbiuose nugirstos ir sudominusios užuominos. Dar geras patarėjas – „Šiaurės Atėnai“ (Šatėnai), kur galima labai naudingai pasirankioti premijuotų knygų arba paskaityti profesionalių recenzijų. Gaila, kad aštriadantis Castor& Pollux’as buvo išguitas iš recenzentų gildijos. Yra knygų, kurios Eglę „susiranda“ pačios,kaip Yalomo terapija ar J. Brodskio proza.

*Šitą išgirdęs iškart pagalvojau apie eknygas. Vienas pagrindinių eknygų pranašumų, anot jų propaguotojų, yra tas, kad gali kiek tik nori knygų pasiimti į kelionę. Bet va kaip galima ir be eknygų išsiversti – nukeliauji į pajūrį ir išsirenki knygas iš bibliotekos. Pats vaikas būdamas taip darydavau Šventojoje ar močiutės kaime.

Kas ką skaito: Sandra

Sandra tranzuoja 2001

„Būna dienų, kai neskaitau,“ - užbaigia laišką rašytoja Sandra Bernotaitė. Knygomis besidomintys žmonės turėjo apie ją vis kur išgirsti pastarosiomis savaitėmis – tai knyginiuose bloguose, tai žurnale „Laima“, tai regioniniuose laikraščiuose. Mat Australijoje gyvenanti rašytoja buvo pargrįžusi į Lietuvą ir gavo (pasidarė?) nemažai PR'o. Puikus pavyzdys kitiems literatams kaip reikia nebijoti apie save ir savo knygas kalbėti. Bet ne apie tai čia – Sandra mielai sutiko sudalyvauti mano rubrikoje „Kas ką skaito“. Interviu kupinas įdomių rekomendacijų ir pastebėjimų.

Apie skaitymo įpročius

Skaitau įvairiausius žanrus, įvairiausio lygio literatūrą, nes tai mano, kaip rašytojos, (kone didžioji) darbo dalis. Karts nuo karto pasiseka ir patiriu skaitymo malonumą. Deja, ne per dažnai. Turbūt su kiekvienais metais aukščiau kyla mano reikalavimų kartelė. Taip pat norėčiau prisipažinti, kad ypatingai neišskiriu lietuvių literatūros. Jeigu man knyga patinka, tai ne dėl to, kad ji rašyta lietuvio ar lietuviškai. Daugiau aukšto literatūrinio lygio, su mano vidiniu gyvenimu rezonuojančios literatūros gaunu iš užsienio autorių, todėl ir skaitau daugiausia juos.

Mane šiurpina lietuvių literatūros kritikai, kurie lygina lietuvių autorius tik su lietuvių autoriais, tarsi neegzistuotų kita aplinka. Išties rašytojai neturėtų jausti geopolitinių sienų - nebe tie laikai. Taip pat negaliu suvokti, kaip galima peikti knygą ar kūrinį vien dėl to, kad jis priskirtinas ne "aukštosios literatūros", o pvz. kriminalinio trilerio, meilės romano, siaubo, fantastikos žanrui.

Kai kurias knygas skaitau taip, tarsi tai būtų laisvalaikio žurnalas. Tai tas pats, kas pramoginis kinas, kurį žiūrime savaitgalį su draugais (arba su vyno taure rankoje). Kitos knygos - aukštoji, keistoji, nišinė literatūra - yra kaip draugai. Vyresni, išmintingi, daug ko matę gyvenime. Su jais išgyvenu tai, ko galbūt neteks pajusti pačiai. Su ypatingomis knygomis augu, su pramoginėmis - ilsiuosi. Iš silpnai parašytų knygų klaidų - mokausi. Visos yra naudingos.

Skaitau viską, visur, visokiose pozose. Lietuviškai, angliškai ir rusiškai. Lietuviškai kartais skaitau tik dėl to, kad lavinčiau kalbą. Rusiškai - kad nepamirščiau rusų. Angliškai - nes net ir mažų šalių literatūros pavyzdžių yra išversta į anglų, ir tai nuostabu. Ir šiaip angliškai galima rasti beveik viską kas domina. Labai vertingi man atrodo žymiųjų autorių pirmieji kūriniai, kuriuose dar tik ieškoma savo stiliaus.

Ką dabar skaitai?

Skaitau kelias knygas iškart. Jau tris rytus iš eilės užsiritu ant kelių storą albumą su Van Gogho laiškais ir laiškų iliustracijomis: tai H. Anna Suh sudaryta knyga "Vincent Van Gogh: A Self-Portrait in Art and Letters". Turbūt pirmą kartą gyvenime nuosekliai, nuo pirmo iki paskutinio puslapio skaitau dailės albumą. Labai intymu. Labai patinka. Jau nusipirkau kitą panašią knygą: iliustruotą pasaulio dailės kūriniais Sigmundo Freudo "The Interpretation of Dreams" (sudaryta Jeffrey Moussaieff Massono).

Vidudienį ar prieš miegą skaitau Thomas Bernhardo "Wittgenstein's Nephew" (anglų vertimas). Tai plona knygelė, ir keista, kad šįkart neužkibau už jos taip, kad perskaityčiau vienu prisėdimu. Neskubu. Skaitau dėl autoriaus "nervo" ir "balso", kurį noriu girdėti dar ir dar.

Neseniai per du prisėdimus perskaičiau suomio Arto Paasilinnos lietuvišką vertimą "Kaukiantis malūnininkas". Visiškai nuostabi knyga, išversta nepriekaištingai ir tarsi rašyta man! Pirmus puslapius skaitydama suabejojau, kur čia bus ironija ir humoras, bet nuo antros dalies taip užkabino, kad negalėjau užversti ir dargi kartkartėm garsiai kvatojau. Bet tai nėra linksma knyga. Laimei, autorius tiek humaniškas, kad užbaigė "hepiendu" (oi, gal nereikėjo išduoti?). Beje, romanas priskirtinas magiškajam realizmui, kuris man yra atsibodęs. Bet Paasilinna, galima sakyti, suteikė realizmą magijai. Dabar noriu perskaityti kitą jo knygą (irgi išversta į lietuvių): "Grupinės savižudybės magija".

Rekomendacijos

Tai jau turbūt aišku, kad rekomenduočiau "Kaukiantį malūnininką", o Bernhardo knygos patiks ne visiems (lietuviškai jo išversta "Grimzdėjas" ir "Senieji meistrai"), jis puikiai žinomas teatro mėgėjams - jo kelias pjeses yra pastatęs Valentinas Masalskis. Bernhardas aštrus, išprotėjęs - toks ir jo humoras - tuo man jis ir patinka.

Neseniai perskaičiau Sofi Oksanen "Valymą" - irgi visai smagus skaitinys, tačiau man nepatiko vertimas (per daug įmantrių žodžių, skaitydama vis bandžiau įsivaizduoti, ar ir suomiškas originalas buvo toks "keistas") ir šiaip, perskaičius liko nepasitikėjimas autorės pasakojimu. Kažkaip neįtikinamai ji meluoja (visi, rašantys išgalvotas istorijas, meluoja, tas tai ok). Visgi Oksanen yra reiškinys, kuriuo verta pasidomėti.

Neseniai pasirodė Artūro Tereškino (negrožinė) knyga "Vyrų pasaulis: vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje". Ko gero, tai knyga, kurią daugiau skaito moterys, bet tai neteisybė, kurią reikia ištaisyti! Labai vertinga Lietuvai - verčianti susimąstyti, duodanti žodį dažnai tylintiems mūsų bendruomenės nariams, kupina socialinės atjautos.

Verta susipažinti su jaunu poetu Mindaugu Nastaravičium ir jo debiutine knyga "Dėmėtų akių". Man itin retai patinka (lietuviška) poezija, bet šito žmogaus kalbėjimas atrodo tikras ir įspūdingas, paprastas, bet ne prastas.

Jaunimui siūlyčiau pasidomėti jaunos rašytojos Teklės Kavtaradzės knygomis. Iki šiol ji jau yra parašiusi du romanus ir abu geri: "Nespalvota" ir "Basomis po naktinį miestą". Skaitydama jaučiau, kad autorė yra nuoširdi, įžvalgi ir intuityviai kuria aiškią pasakojimo struktūrą, tad, net ir nuleisdama "pro akis" kai kuriuos techninius nesklandumus, patyriau skaitymo malonumą!

Kavtaradzės knygos mane sujaudino, ir tai visai kas kita, nei Kristinos Sabaliauskaitės "Silva Rerum II" litanijos (neužsikabinau visiškai), nei Gabijos Grušaitės "Neišsipildymas" (tuštukės tuštuma)... Na, čia ne kritinis pasisakymas, tai nuo šito gal reiktų susilaikyti, bet taip bus aiškiau, kas aš per skaitytoja, kas man patinka, ką vertinu ir ko ne.