Knygos storis

Gana painiame straipsnyje Bernardinuose Marius Burokas sako, kad žmonės nelinkę skaityti storų knygų. Išties gana didelis iššūkis pradėti „Aną Kareniną“, bet kai pradedi skaitosi gerai, o pabaigęs jautiesi pasiekęs, kaip rašoma straipsnyje, Everesto viršūnę.

Vis tik ne visi myli trumpas knygas. Milžiniškoje Didžiosios Britanijos knygų rinkoje žmonės neperka ir beveik visiškai neskaito apsakymų, novelių ir kitų trumpojo žanro kūrinių. To priežastis labai paprasta – žmonės mokėdami pinigus nori gauti kuo daugiau. Tad kai apsakymų rinkinys kainuoja tiek pat kiek „Mobis Dikas“, daugelis ir pirks „Mobį Diką“. Mano draugas dirbdamas viename posh knygyne, kur daugiausia žmonės pirkdavo ne sau, o dovanoms, pastebėjo, kad vienas svarbiausių kriterijų visada buvo knygos storis. Juokinga, bet tiesa. Aš manyčiau, kad tai būdinga labiau anglosaksų ekonomikoms, o ne senosioms Europos šalims. 

Viena diena

Alma Littera išleido David Nichols „Viena diena“ - be galo mielą ir juokingą knygą apie draugystę/meilę. Skaičiau ją pernai ir ji liko atmintyje kaip viena smagiausių metų knygų. Kiekvienas skyrius – kasmet ta pati diena dviejų žmonių gyvenime per dvidešimt metų. Autorius rašo apie jaunų žmonių gyvenimus taip įtikinamai, daug ką atpažįsti iš savo gyvenimo – pirmieji darbai, svajonių išsipildymai ir žlugimai.

Džiugu, kad išvertė „Vieną dieną“ į lietuvių kalbą. Tik man du kabliukai neduoda ramybės. Veiksmas vyksta Anglijoje ir Škotijoje su daugybe angliško humoro ir cultural references, tad vis pagalvoju, ar niekada ten negyvenęs skaitytojas patirs tiek malonumo, kiek patyriau aš beskaitydamas. Juolab, kad tai knyga malonumui, o ne pažinčiai, tai tikrai nėra nei šedevras, nei aukšto meninio lygio pavyzdys. Tai veda prie kito dalyko – knyga mūsuose kainuoja virš 40Lt, kaip už padorų romaną. Aš perskaitęs savo paperback'ą perleidau jį draugams, nes tai kaip žurnalas – patiri malonumą, bet neverta saugoti ateičiai. O vis tik už 40Lt norisi investicijos. Dėl šių dviejų priežasčių netaps „Viena diena“ bestseleriu Lietuvoje, bet į filmą žmonės gal eis. 

LibraryThing

LibraryThing- neįkainuojamas puslapis knygų sąrašams. Yra keletas panašių, net ir lietuviškas (Beta versijoje), bet man šitas pats geriausias. Per gana trumpą laiką išpopuliarėjęs katalogas su daugiau nei 1,3mln. vartotojų ir beveik 63mln. knygų. Tikras rojus! Būna dienų, kai ten praleidžiu valandas - dėl didelio kiekio vartotojų rekomendacijos išties veikia, o man pačiam įdomiausia naršyti po kitų bibliotekas. Arba ieškoti,  kas turi kokią lietuvišką knygą kur nors už jūrų marių. Štai kartą ten radau "Dievų mišką'" išverstą į anglų kalbą ir kokia tai amerikietė įsidėjus ją į savo virtualią lentyną. Net parašiau jai email'ą, iš kur ją gavo. O gi per tą patį LibraryThing kažkas jai parekomendavo. Knygų mylėtojams ieškantiems netikėtų rekomendacijų ir nuomonių apie perskaitytas knygas - nėra geresnio puslapio. Mano paties katalogas reklamuojamas šio blogo šone - pažiūrėkite.

Kas ką skaito: Agnė

Vakar Sereikiškėse radau dar vieną skaitytoją – Agnę. Ji lietuvių filologijos pirmo kurso studentė, tad parke mokėsi iš E. Jakaitienės „Leksikologijos“. Agnė patinka skaityti, tad net ir su tokia knyga rankose jai smagu. Dėl kurso ir dėl manolumo ji skaito daug, bet dažniausiai klasikus. Moderni literatūra jai ne prie širdies, nes dažnai rašytojai stengiasi įtikti skaitytojams, o klasika – laiko patikrinta. Paskutinė skaityta knyga – Denis Diderot „Vienuolė“. Jai įstrigo, kad per beveik 300 metų nepasikeitė nei žmonių rūpesčiai, nei nuodėmės. Lietuvių literatūros neskaito – bandė J.Ivanauskaitės „Nuodėmės užkalbėjimą“*, bet pasirodė labai slogi knyga ir nebaigė. Rekomenduotų visiems paskaityti Gėtės „Faustą“, knygą apie ieškojimus.


*Pasirodo tokios knygos nėra, o aš ir nepatikslinau. Bet kuriuo atveju, spėju, kad Agnė skaitė kurią nors Ivanauskaitės knygą.

Pas Buržujų

Radau pas Buržujų:

Kas ką skaito: Indrė

Atšilus patraukiau į parką. Sereikiškių parkas – puiki vieta skaityti knygą. Vis tik teko ilgai pamedžioti, kol suradau ką nutūpus ant suolelio su skaitiniu rankose. Parke daug mamų su vaikais, bet visos plepa tarpusavyje ir tik vienai sutrukdžiau skaityti – Indrę. Kaip tikra stereotipinė mama ji skaitė Jūratės Jadkonytės Petraitienės „Laimingos mamos dienoraštį“, kurį vakar jai vyras nupirko. Vis tik čia atsikimas, kad skaito mamišką knygą, nes vaikutis jau antras ir jai mielesnė grožinė literatūra. Su vaikais ir darbais laiko skaityti nelieka daug, bet nuo mažų dienų Indrė tėvų išmokyta mylėti knygas. Skaito daug lietuvių klasikų – Škėmos, Putino, o iš naujesnių patiko Sabaliauskaitės „Silva Rerum“. „Paprastai, bet ne banaliai parašyta“, - sako Indrė. 

Knygų lentyna

Šiandien aptikau in The Guardian Books Blog skaitytojų knygų lentynų nuotraukas. Ir pats noriu dalyvauti, ir čia su jumis pasidalinti. Londone buvo tvarka lentynose, o Vilniuje kol kas dar bardakas, nes net ne visos knygos išpakuotos ir lentynų trūksta. Dabar knygos dalinasi spinta su marškinėliais, bet jau negaliu sulaukti, kada antra pusė apsispręs konkrečiai dėl interjerinių detalių, ir tada aš jau galėsiu dėliotis savo knygutes. Kol kas viskas atrodo taip, kaip žemiau. Idėja paprasta - man patinka ne pagal temas, o pagal dydžius/spalvas, o va draugas sedėliojo pagal temas. 

Knygos, rūbai, šalikai...

Hardbacks

Dizainai

Lietuviškai (su priemaišom)

O virtuvėje, kaip ir priklauso - virimui, kepimui.

Apdovanojimai

Pirmadienį Londone buvo paskelbti knygų verslo apdovanojimai. Daug priešiškumo susilaukė pagrindinės kategorijos laimėtojas. Metų knygų parduotuve tapo prekybos centras Sainsbury's. Daugumai nesuprantama, kaip Maximos atitikmuo gali vadintis knygynu, juolab, kad daugumoje mažesniųjų tinklo parduotuvių knygos net neparduodamos. Man pačiam atrodo, kad pardavinėti knygas bet kur yra gerai, nes tai priartina knygas prie paprastai neskaitančių žmonių. Bet turiu sutikti, kad prekybos centras tikrai ne knygynas, ypač, kai ten parduodami tik bestseleriai ir niekas negali tau patarti, kurią knygą išsirinkti. Nors Lietuvoje Rimi ir pan. pardavinėja knygas, kol kas nemanau, kad jie laimėtų panašų apdovanojimą mūsuose. 

Lyg tyčia

Būna taip lyg tyčia. Kai prieš mėnesį A.Mickevičiaus bibliotekoje ieškojau C.McCarthy „Kelias“, neradau. Šiandien nuėjau kitos knygos ieškot, kurios irgi neradau, bet užtai net keturi „Keliai“ buvo išreklamuoti paradinėje lentynoje. Kai nueisiu už mėnesio ko kito ieškoti, rasiu tada Jack Kerouc „Kelyje“ (dabar reikėjo) kokius penkius egzempliorius. 

Kas ką skaito: Dalia

Savaitgalį teko pasifilmuoti reklamos masuotėje. Daugybė laiko nieko neveikti belaukiant savo eilės, dauguma kalbėjosi, rūkė ar maigė telefono mygtukus. Kai kurie išssitraukė knygas. Aš pakalbinau Dalią. Ji skaitė Richard Bach „The Bridge Accross Forever'' anglų kalba. Šiaip Dalia angliškai neskaito, bet draugė parekomendavo būtent šitą knygą. Kiek jos perskaitė, Daliai visai patiko. Pašnekovė prisipažino esanti tinginė ir skaitanti nedaug. Jai skaitymas susijęs su ypatingu laiku, kaip kelionės ar atostogos, o ne savaitgaliai ar vakarai. Dalia kitiems paskaityti rekomenduotų Mark Haddon „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“, nes knyga labai gyva, ją Dalia suėdė labai staigiai. „Nutikimas“ - tai graži pažintis su žmonių, turinčių Aspergerio sindromą, pasauliu.

 

Knygnešys

Praėjusį savaitgalį Lietuvoje buvo minima knygos diena, ir visi pasiguodė, kaip sunku knygininkams gyventi. Aš paminėjau šią šventę žiūrėdamas filmą „Knygnešys“, kurį dar rodo kino teatre „Pasaka“ ir oficialiame filmo tinkalapyje. Išvada tokia – buvo tada žymiai sunkiau ir išgyvenom, išgyvensim ir dabar. Pats filmas visai neblogas, ypač lietuviškais standartais. Jis labiau dokumentinis, nei grožinis, ypač kai pabaigoje mokytojas pamokėlę vedė mokiniams ir žiūrovams. Vaikai mokyklose istorijos ar literatūros pamokose galėtų pažiūrėti šitą filmuką, nes tai puiki iliustracija, kaip gyvenom prie Valančiaus. 

Pokaris

Paskutinė mano pirkta knyga – Afterwar by Tony Judt. Prieš paliekant Londoną draugė padovanojo dovanų čekį knygyne ir išsirinkau tokią rimtą storą knygą. Dar nepradėjau, bet laukiu kada galėsiu pasinerti į Europos istorijos pinkles. Pats Tony Judt – vienas įdomiausių šiuolaikinių istorikų (jis mirė 2010). Jaunystėje jis buvo marksistas zionistas, tačiau vėliau pakeitė savo požiūrį. Daug kas jį keikia už principų išdavystę (jaunystėje kovėsi Izraelio kariuomėneje prieš arabus, o vėliau tapo vienu didžiausiu one state solution propaguotoju), o man atrodo, kad tai subrendusio žmogaus pavyzdys. Keičiasi faktai, keičiasi ir nuomonė.

Taigi, kaip man buvo smagu, kai pamačiau praėjusią savaitę Pokarį išleistą lietuviškai. Tai turėtų būti vienas didesnių metų įvykių knygų pasaulyje, ar bent jau išsilavinusių žmonių tarpe, nes ir mes dabar galime skaityti šią reikšmingą knygą. Tik bėda, kad jos kaina 143Lt. Nežinau,kiek žmonių ją galėtų įsigyti. Net kaip dovana ji per brangi. Dvigubai pigiau užsisakyti ją iš amazon.co.uk, kur kaina su siuntimu £17 (~68Lt). 

Susitikimas su Antanu A. Jonynu

Ar buvote kada Rašytojų Sąjungos pastate už Centrinio pašto? Viduje ten taip gražu ir didinga! Aukštos lubos, medžiu muštos sienos, sietynai ir kokliniai pečiai. Man įėjus užgniaužė kvapą, tikra knygų citadelė. Vėlgi sakau, kad reikia atverti Sąjungos duris, nes tiek potencialo ten. Kita vertus, vidutinis narių amžius – 68, tai ko norėti, kad rūmai žinomi labiau kaip laidojimo namai.

Apsilankiau ten, nes pavyko susiorganizuoti susitikimą su naujuoju pirmininku. Poetas mane pasitiko visur girdimais žodžiais ''Pinigų nėra''. Bet kur jų yra? Jis lyg ir turi planą, kur tų pinigų gauti, bet, man atrodo, kad tai susilauks didelio priešiškumo iš tradicijų sergėtojų. Jis norėtų atsikratyti tuo gražiuoju pastatu, ir išsikelti kur į mažesnį, modernesnį biurą. Mano pirmoji reakcija taip pat buvo – ne, juk čia taip gražu! Bet kai tik sužinojau, kad vien už šildymą 12000Lt per mėnesį mokama, tai sakiau tik sprukit kur į verslo centrą.

Išpasakojau savo idėjas, patiko jos ponui Jonynui, bet pinigų nėra, tai taip ir išsiskyrėm. Sėkmės jam modernizuojant užsisenėjusią organizaciją, o aš ieškosiu kur kitur pinigų savo knyginėms idėjoms.

Neskaitau

Jau mėnesį gyvenu Vilniuje ir pastebėjau, kad visai nerandu laiko skaityti. Tą pačią knygą skaitau jau kelias savaites, ir vis dar liko apie šimtas puslapių. Mano neskaityme yra dvi priežastys – visur vaikštau pėstute, nesinaudoju viešuoju transportu ir neturiu darbo. Kol gyvenau užsienyje, skaitydavau bent jau tris valandas per dieną – kol iki darbo ir atgal nuvažiuoji ir per pietų pertrauką. Dar kartais gal lovoje prieš miegą. O dabar net prieš miegą nėra kada, nes kas vakarą vis su kuo nors susitinki, namo grįžti vėlai. Laukiu rutinos, kad atsirastų daugiau laiko knygai, nes lentynos nukrautos neperskaitytų knygų ir dar gyvenu priešais biblioteką. 

Diena ir naktis

Toliau tęsiasi mano knygyninės kelionės. Vakar užsukau į Cenrinį Vilniaus knygyną. Pats pavadinimas šaukte šaukiasi aukščiausios kokybės, didžiausio kygų pasirinkimo, maloniausios knygų aplinkos – būti Knygų Centru. Deja, tokios betvarkės neteko dar niekur matyti. Knygos sukrautos bet kur ir bet kaip. Grožinė literatūra net ne pagal leidyklas, išsvis be jokios sistemos. Peržiūrėjau nukainuotas knygas, gal kokių perliukų rasiu, ir lėkiau iš ten. Knygyne neįprastai tylu, trys pardavėjos, sėdinčios už prekystalio, kuria senovinių bibliotekų atmosferą, kai negalima kalbėti, mėgautis knygomis.

Paėjus Senamiesčio link, užsukau į Mint Vinetu, pirmąjį Vilniuje, o gal ir visoje Lietuvoje, panaudotų knygų knygynėlį. Iškart pliusai – tvarkingos ir puikiai sužymėtos lentynos, graži muzika, baras su arbatom, nemokamas internetas. Knygos ne naujos, bet atmosfera naujoviška. Šita vieta - mano metų atradimas ir dažnai ten sugrįžtu. Kas nebuvote, užeikite.

Foto blog'as

Norėjau pasidalinti šiuo puikiu foto blog'u. Ir pavadinimas nuostabus - bookshelf porn.