Mažiau blogų, daugiau knygų!

Aš praleidžiu valandų valandas sėdėdamas savo Google Reader. Ypač kai užsuki į kokį Tumblr'ą, o iš ten tave nuveda dar kur nors. Paskutinis smagus atradimas iš knygų pasaulio: Awesome People Reading.

Nepradingau

Negana, kad Lietuvoje Joninės, bet dar ir krūva draugų iš Londono ir Italijos lankosi, tai esu užsiėmęs gidavimu. Bet apie knygas galvoju ir jau esu paruošęs keletą įdomių temų. Žodžiu, nepradingau, tuoj grįšiu. Watch this space.

Apie Skaitantys Skaitantiems

Susitiko panos knygų forume ir sugalvojo rašyti blogą. Taip gimė Skaitantys Skaitantiems. Interviu su rašytojomis – Paulina (Miss Poter), Rita (Montekristo), Sandra (Lietaus Dukra) ir Ineta (Black Swan).

Kaip gimė blogo idėja?

Sandra

Paulina: Knygų blogo idėja buvo kažkieno išsakyta knygų forume. Surinkom savanorių rašytojų grupelę ir nieko nelaukusios pradėjom. Nė viena neturėjom kažkokios aiškios idėjos, tačiau bendromis jėgomis išvystėm kažką smagaus. Skaitytojų skaičiumi nesiskundžiame, turime subūrę nemažą jų ratelį ir tai džiugina širdį.

Ineta: Pasaulyje yra tiek daug knygų, mes savo rašliavomis tikimės bent truputį padėti atsirinkti, ką skaityti verta, o ko ne. Be to, knygas ar autorius stengiamės aprašyti kuo įdomiau (galbūt ne visuomet pavyksta, bet tikrai stengiamės).

Kodėl slapyvardžiai, ką jie reiškia?

Paulina: Slapyvardžius pasirinkom dėl to, kad norėjom išlaikyti bent minimalią nežinomybę. Pasirinkau Miss Potter, nes Poteris - mano mėgstamiausias visų laikų personažas.

Rita: Slapyvardis Montekristo yra iš A. Diumos romano, kuris man patiko ir net dabar galėčiau skaityti antrą kartą.

Ineta: Black Swan – labai impulsyviai sugalvotas slapyvardis, norėjosi kažko kito, nei kad visada internete vadinuosi, o kadangi buvau kaip tik mačiusi filmą Black Swan, taip ir gavosi.

Sandra: Lietus – magiškas, šiltas ir atgaivinantis reiškinys, kartais jaučiuosi tarsi būčiau gimusi, kad galėčiau mylėti lietų, o jei gimiau dėl lietaus, tai reiškia esu Lietaus Dukra.

Gyvenate skirtinguose miestuose (Kaune, Panevėžyje, Alytuje) – viską sprendžiate internetu ar ir susitinkate kartais?

Rita: Kol kas viską sprendžiame internetu, bet ateities planuose yra numatytas susitikimas, tik neaišku, kada jis bus.

Ką veikiate be blogo rašymo?

Rita: Kol kas vis dar mokausi mokykloje, bet jau nebe daug liko – kiti metai paskutiniai. Be galo be krašto myliu gyvūnus, pati turiu du, laisvu laiku dar ir prieglaudoje savanoriauju.

Paulina: Šiuo metu mokausi Kauno kolegijoje, galiu pasigirti baigtu pirmuoju ergoterapijos kursu. Turiu tris pagrindinius pomėgius: muzika, knygos ir fotografija.

Rita

Sandra: Mano gyvenimas sukasi apie du miestus – Alytų ir Kauną. Pirmajame gyvenu, o antrajame daug giminaičių, broliai, todėl dažnai ten važiuoju jų aplankyti. Gyvenimas tokiomis trumpomis kelionėmis nesibaigia – domiuosi fotografija, dalyvauju įvairiuose renginiuose, groju gitara ir, žinoma, skaitau!

Ineta: Siaubingai mėgstu keliauti ir lankyti kituose miestuose gyvenančius draugus ar pažįstamus. Man patinka, kai į kasdienybę įsilieja nauji ir, svarbiausia, įdomūs žmonės, kai gali ištrūkti iš savo kasdienybės ir pajausti kito miesto ritmą.

Kokios jums patinka knygos? Ką parekomenduotumėte?

Paulina: Per mokslo metus su knygomis būna liūdna – nebūna laiko. Paskutinius trejus metus perskaitytų knygų vidurkis yra maždaug apie 25. Nėra taip, kad skaityčiau tik vieno pobūdžio knygas. Daug paprasčiau pasakyti, kokių neskaitau. Tai fantastinės (IŠSKYRUS Hario Poterio seriją – su ja manęs niekas niekada neišskirs) ir visokie lėkšti romaniūkščiai. Rekomenduočiau šias: Alessandro Baricco "Novečentas", George Orwell "1984-ieji", Sofi Oksanen "Valymas" ir Haruki Murakami "Norvegų giria". Visos pakankamai skirtingos, tačiau vienodai vertos dėmesio.

Rita: Man patinka grožinės literatūros kūriniai, labiau epika, kartais dramos, o su poezija nelabai draugauju. Pastaruoju metu daug kam rekomenduoju E. L. Voynich „Gylį“, Balzaką realistams, A. Diuma „Grafą Montekristą“. Praeitais metais perskaičiau 40 knygų – ne man spręsti, ar čia daug, ar mažai.

Paulina

Sandra: Patinka įvairios knygos, nors pastaruoju metu kuo lengvesnis turinys, tuo geriau, nes smegenys nepervargsta. Labiausiai traukia istoriniai romanai, nuotykinė ar psichologinė literatūra. Rekomenduočiau E. M. Remarko "Tris draugus", nuostabi istorija!

Ineta: Tai turbūt vienas sunkiausių klausimų, nes nelabai žinau, kaip apibūdinti visas skaitomas knygas vienu ar dviem žodžiais. Mėgstu ir Bukowskio, ir Irvingo, ir Orwello, ir Kamiu, ir begalės kitų rašytojų, kurių galbūt teko skaityti tik vieną knygą (pavydžiui, Ian Bankso „Širšių fabriką“), kūrybą. Apskritai, tai man labai svarbu, kad knyga sukeltų jausmą – ar tai pyktį, ar liūdesį, ar džiaugsmą. Svarbu, kad skatintų susimąstyti ir įsijausti. Rekomenduočiau Erlend Loe „Naivus. Super“ – atrodo paprasta, o išties joje yra labai daug.

Kokias didžiausias problemas įvardintumėte Lietuvos knygų rinkoje?

Paulina: Pati didžiausia problema Lietuvoje yra knygų kainos. Nedaug trūksta, kad skaitymas vėl taptų ponų privilegija. Knygų pasirinkimas tikrai didelis ir kiekvienas gali atrasti sau kažką tinkamo, tačiau pasižiūrėjus į kainą dažniausiai dingsta noras knygą įsigyti.

Rita: Labai norėtųsi, kad būtų perleidžiamos kai kurios senos, bet geros knygos. Pastaruoju metu šitas reikalas pradėjo po truputį judėti – ir Balzaką perleido, ir Bronte seserų kūrybą, norėtųsi, kad ir toliau tai būtų vykdoma.

Sandra: Velniškai brangu pirkti knygas Lietuvoje, o leidimai kartais nepasižymi ypatinga kokybe. Senas "Altorių šešėly" leidimas buvo apie 600 puslapių, o naujas leidimas? 900 kažkiek puslapių!? Tarpai tarp eilučių, paraštės, kam to reikia? Mes skaitome raides, o ne baltą popierių.

Ineta

Ineta: Kaina visai neatitinka kokybės santykio, nes knyga brangi, o žiūrėk, ten dar ir elementarių gramatikos klaidų randi, ir tos pačios paraštės begalinės, ir raidės didelės... Visgi, džiugu, kad vis daugiau knygų yra išleidžiama gerokai pigesniu – kišeniniu formatu, dėl to dedu didelį pliusą Obuolio ir Kitos Knygos leidykloms.

Kokie planai jūsų blogo ateičiai?

Ineta: Kol kas blogas planuoja plėstis plėstis plėstis ir, svarbiausia, toliau sėkmingai gyvuoti! Be to, supaprastinti savo adresą, kad būtų lengviau mus rasti. O pati kol kas planuoju pasinerti į vasaros teikiamus malonumus, išsivirti daug juodųjų serbentų uogienės ir skaityti, kai tik randu tam laiko.

Paulina: Na, o aš dar planuoju pasavanoriauti krepšinio čempionate.

Knygų Klubas 2

Gegužę bandžiau organizuoti knygų klubą, kuris susilaukė daug susidomėjimo, bet mažai sėkmės – niekas neatėjo. Tad pakeičiau strategiją – jokių Facebook'ų, jokių nepažįstamų, tik pora draugų, kurie tikrai prisijungs. Tryse nusprendėme skaityti „Skaitovą“ ir susitikę tiesiog pasikalbėti apie knygą, o ne apie savus reikalus. Vis tik prisijugė dar pora draugų ir penkiese vakar pasidarėme piknikėlį parke ir valandėlę padiskutavome apie knygą. Kitą kartą susitiksime liepos gale ir aptarsime Silva Rerum. Branduoliukas iš trijų yra, o kas norės, tas prisijungs. 

Sandros Bernotaitės "Gaisras"

Paskutinė lietuvių autoriaus skaityta knyga: Mariaus Katiliškio „Miškais ateina ruduo“ 2009 12 11

Paskutinė trumpųjų žanrų (novelių ir pan.) skaityta knyga: Juozo Tumo-Vaižganto apysaka „Dėdės ir dėdienės“ 2004 05 07

Sandra Bernotaitė

Taigi ką tik baigtas Sandros Bernotaitės novelių rinkinys „Gaisras“ - man neįprastas skaitinys. Autorė gyvena Australijoje, neseniai buvo grįžusi atostogų į Vilnių. Aš ją sutikau jos vestame buto seminare, kur ji paliko autografą mano knygoje. Dar vienas faktas – tai jos literatūrinis debiutas, išleistas Rašytojų sąjungos leidyklos serijoje „Pirmoji Knyga“, o čia išvados:

Patiko skaityti apie šiuolaikinius žmones ir šių dienų gyvenimą, tad novelės aktualios.

Gana daug sarkazmo (man tai – pliusas).

Ypač įsiminė novelė „Žuvis“, kurioje tai vietoje net emocija suėmė, susitapatinau su veikėja, jos noru išsivaduoti iš kasdienybės. Įdomiai parinkta profesija, kiek daug žinių kaip veikia žuvų fabrikas. Teko man šitą novelę kažkada seniau skaityti ir angliškai, bet lietuviškai daug geriau, nes kai kurie žodžiai išversti praranda daug prasmės. Pavyzdžiui, lietuviškai „kombinatas“ turi tokį ryškų sovietinį atspalvį, šiek tiek neigiamumo, bet išvertus į anglų kalba lieka paprastu „factory“. Arba kitas pavyzdys – „vedėja“.

Žodžiu, ne tik lietuvių klasikai gali džiuginti, bet ir šiuolaikinėje literatūroje yra ką skaityti.

Linksmas video

Kartais ir man norisi taip pažaisti su savo knygomis.

Skaitovas

Visų knygų neperskaitysi per gyvenimą. Graudi tiesa, tad aš bent jau laikausi politikos niekada tos pačios knygos neskaityti antrąkart. Vis tik prieš minutę dar kartą užverčiau paskutinį Bernhard Schlink „Skaitovo“ puslapį, ir visai nesigailiu. Pirmą kartą tą knygą skaičiau prieš daug metų, buvau dar mokykloje. Prisimenu, kad man ji visai patiko, bet niekaip nesupratau, kodėl ji taip įvertinta tiek kritikų, tiek skaitytojų visame pasaulyje. Akivaizdu – buvau per jaunas, nes antrą kartą skaitydamas viską suvokiau visai kitaip ir nagrinėjamos temos pažadino begalę minčių. Tuokart patiko turinys, pati istorija, o dabar supratau, kad ne turinys čia svarbiausias. Trumpai – penkiolikmetis pradeda intymius santykius su moterimi ir daug vėliau studijuodamas pamato ją teisme kaip kaltinamąja nacių nusikaltimais. Susipina moralės, kaltės klausimai. Jei kas skaitytsite, neskaitykite santraukos ant viršelio – per daug išduoda.

Kas ką skaito: Artūras

Pasiskolinau dviratį ir vėžinuos palei Nerį subyrėjusiais takais (šita tema kokiam dviračių blogui). Šalia Vamzdžio (nežinau tikrojo skulptūros pavadinimo) ant kranto radau Artūrą skaitantį Nabokovo „Lolitą“ originalo kalba, nes ateinančią savaitę jam vertėjo magistrinio gynimas, tad reikia kūrinį gerai suprasti. Paprastai jis skaito ezoterinę literatūrą. Pirmoji ezoterinė Artūro skaityta knyga – „Tibeto mirusiųjų knyga“. Nuo to laiko tik tokias ir beskaitantis, o prie grožinės nevilioja, nebent senatvėje sugrįš. Paklaustas parekomenduoti kokią ezoterinę knygelę naujokui, sakė, kad jei žmogų trauktų tokie skaitiniai, pats rastų nuo ko pradėti.

* Neturėjau normalaus fotoaparato, tad tik ši „meninė“ nuotrauka - Artūras vos matosi.

Spauda

Draugė paklausė, kokių žurnalų pasiilgstu iš užsienio ir ką mėgstu Lietuvoje. Iš mūsų susirašinėjimo gimė šitas įrašas ne apie knygas, bet vis tik apie skaitymą.

Kol kas stengiuosi suprasti lietuvišką žiniasklaidos rinką, tad skaitau kuo daugiau lietuviškos spaudos, bet dauguma kažkaip nelabai. Man visai įdomus Veidas, nors dažnai jo tonas negatyvus. Iš laikraščių dažniausiai renkuosi Vilniaus dieną, nes aprašo Vilniaus aktualijas ir kas čia vyksta, be to, turi kultūros puslapį, kas man labai patinka. Rimtieji kultūriniai leidiniai (kaip kad Šiaurės Atėnai, 7MD ir pan.) manęs netraukia – per rimta, per daug išsamiai, per daug „apie savus saviems“. Trūksta man kokio žurnalo/laikraščio per vidurį – ne apie Zvonknes, bet ir ne apie poezijos analizes. Tiesa, pats mieliausias atradimas – Lamų slėnis.

Iš angliškos spaudos be proto pasiilgau The Guardian/The Observer. Online pažiūriu, bet ne tas. Sakykite ką norite, bet spausdintas laikraštis turi keletą pranašumų prieš internetą. Man rūpi leidinio dizainas, be to, versdamas puslapius vis atrandi ką nors, ko nežinojai net egzistuojant. Tuo tarpu online eini į tas rubrikas, kurios domina, tad siaurėja informacijos ratas.

Iš žurnalų labai mėgau Prospect, kurį Vilniuje Infoteka prenumeruoja, tad ne bėda. Intelligent Life – aukštos kokybės žurnalas tiek dizaino, tiek tekstų prasme, jis verčiamas į lietuvių kalbą ir kainuoja net pigiau nei Anglijoje. Kitų atskirų pavadinimų kaip ir netrūksta, bet pasiilgstu laisvės nueiti į parduotuvę ir išsirinkti kokį žurnalą pagal nuotaiką. Kita vertus, yra daug ko ir Lietuvoje, be to – milijonai blogų!

Vasaros pasižadėjimai

Pirmoji birželio diena. Mano vasaros knyginiai pasižadėjimai:

• perskaityti bent dvi lietuvių autorių knygas;
• namuose turiu bent 40 neperskaitytų knygų, tad laikas sumažinti šį skaičių skaitant jas ir neperkant naujų;
• vis tik ne – geriau išgersiu mažiau vyno baruose, bet nusipirksiu naują Hollinghurst'o romaną (išeina liepos 1 d.);
• aplankyti poezijos skaitymą – niekad nebuvau;
• na, ir toliau skaityti geras knygas.
  
  
  
  

Knygos storis

Gana painiame straipsnyje Bernardinuose Marius Burokas sako, kad žmonės nelinkę skaityti storų knygų. Išties gana didelis iššūkis pradėti „Aną Kareniną“, bet kai pradedi skaitosi gerai, o pabaigęs jautiesi pasiekęs, kaip rašoma straipsnyje, Everesto viršūnę.

Vis tik ne visi myli trumpas knygas. Milžiniškoje Didžiosios Britanijos knygų rinkoje žmonės neperka ir beveik visiškai neskaito apsakymų, novelių ir kitų trumpojo žanro kūrinių. To priežastis labai paprasta – žmonės mokėdami pinigus nori gauti kuo daugiau. Tad kai apsakymų rinkinys kainuoja tiek pat kiek „Mobis Dikas“, daugelis ir pirks „Mobį Diką“. Mano draugas dirbdamas viename posh knygyne, kur daugiausia žmonės pirkdavo ne sau, o dovanoms, pastebėjo, kad vienas svarbiausių kriterijų visada buvo knygos storis. Juokinga, bet tiesa. Aš manyčiau, kad tai būdinga labiau anglosaksų ekonomikoms, o ne senosioms Europos šalims. 

Viena diena

Alma Littera išleido David Nichols „Viena diena“ - be galo mielą ir juokingą knygą apie draugystę/meilę. Skaičiau ją pernai ir ji liko atmintyje kaip viena smagiausių metų knygų. Kiekvienas skyrius – kasmet ta pati diena dviejų žmonių gyvenime per dvidešimt metų. Autorius rašo apie jaunų žmonių gyvenimus taip įtikinamai, daug ką atpažįsti iš savo gyvenimo – pirmieji darbai, svajonių išsipildymai ir žlugimai.

Džiugu, kad išvertė „Vieną dieną“ į lietuvių kalbą. Tik man du kabliukai neduoda ramybės. Veiksmas vyksta Anglijoje ir Škotijoje su daugybe angliško humoro ir cultural references, tad vis pagalvoju, ar niekada ten negyvenęs skaitytojas patirs tiek malonumo, kiek patyriau aš beskaitydamas. Juolab, kad tai knyga malonumui, o ne pažinčiai, tai tikrai nėra nei šedevras, nei aukšto meninio lygio pavyzdys. Tai veda prie kito dalyko – knyga mūsuose kainuoja virš 40Lt, kaip už padorų romaną. Aš perskaitęs savo paperback'ą perleidau jį draugams, nes tai kaip žurnalas – patiri malonumą, bet neverta saugoti ateičiai. O vis tik už 40Lt norisi investicijos. Dėl šių dviejų priežasčių netaps „Viena diena“ bestseleriu Lietuvoje, bet į filmą žmonės gal eis. 

LibraryThing

LibraryThing- neįkainuojamas puslapis knygų sąrašams. Yra keletas panašių, net ir lietuviškas (Beta versijoje), bet man šitas pats geriausias. Per gana trumpą laiką išpopuliarėjęs katalogas su daugiau nei 1,3mln. vartotojų ir beveik 63mln. knygų. Tikras rojus! Būna dienų, kai ten praleidžiu valandas - dėl didelio kiekio vartotojų rekomendacijos išties veikia, o man pačiam įdomiausia naršyti po kitų bibliotekas. Arba ieškoti,  kas turi kokią lietuvišką knygą kur nors už jūrų marių. Štai kartą ten radau "Dievų mišką'" išverstą į anglų kalbą ir kokia tai amerikietė įsidėjus ją į savo virtualią lentyną. Net parašiau jai email'ą, iš kur ją gavo. O gi per tą patį LibraryThing kažkas jai parekomendavo. Knygų mylėtojams ieškantiems netikėtų rekomendacijų ir nuomonių apie perskaitytas knygas - nėra geresnio puslapio. Mano paties katalogas reklamuojamas šio blogo šone - pažiūrėkite.

Kas ką skaito: Agnė

Vakar Sereikiškėse radau dar vieną skaitytoją – Agnę. Ji lietuvių filologijos pirmo kurso studentė, tad parke mokėsi iš E. Jakaitienės „Leksikologijos“. Agnė patinka skaityti, tad net ir su tokia knyga rankose jai smagu. Dėl kurso ir dėl manolumo ji skaito daug, bet dažniausiai klasikus. Moderni literatūra jai ne prie širdies, nes dažnai rašytojai stengiasi įtikti skaitytojams, o klasika – laiko patikrinta. Paskutinė skaityta knyga – Denis Diderot „Vienuolė“. Jai įstrigo, kad per beveik 300 metų nepasikeitė nei žmonių rūpesčiai, nei nuodėmės. Lietuvių literatūros neskaito – bandė J.Ivanauskaitės „Nuodėmės užkalbėjimą“*, bet pasirodė labai slogi knyga ir nebaigė. Rekomenduotų visiems paskaityti Gėtės „Faustą“, knygą apie ieškojimus.


*Pasirodo tokios knygos nėra, o aš ir nepatikslinau. Bet kuriuo atveju, spėju, kad Agnė skaitė kurią nors Ivanauskaitės knygą.

Pas Buržujų

Radau pas Buržujų:

Kas ką skaito: Indrė

Atšilus patraukiau į parką. Sereikiškių parkas – puiki vieta skaityti knygą. Vis tik teko ilgai pamedžioti, kol suradau ką nutūpus ant suolelio su skaitiniu rankose. Parke daug mamų su vaikais, bet visos plepa tarpusavyje ir tik vienai sutrukdžiau skaityti – Indrę. Kaip tikra stereotipinė mama ji skaitė Jūratės Jadkonytės Petraitienės „Laimingos mamos dienoraštį“, kurį vakar jai vyras nupirko. Vis tik čia atsikimas, kad skaito mamišką knygą, nes vaikutis jau antras ir jai mielesnė grožinė literatūra. Su vaikais ir darbais laiko skaityti nelieka daug, bet nuo mažų dienų Indrė tėvų išmokyta mylėti knygas. Skaito daug lietuvių klasikų – Škėmos, Putino, o iš naujesnių patiko Sabaliauskaitės „Silva Rerum“. „Paprastai, bet ne banaliai parašyta“, - sako Indrė. 

Knygų lentyna

Šiandien aptikau in The Guardian Books Blog skaitytojų knygų lentynų nuotraukas. Ir pats noriu dalyvauti, ir čia su jumis pasidalinti. Londone buvo tvarka lentynose, o Vilniuje kol kas dar bardakas, nes net ne visos knygos išpakuotos ir lentynų trūksta. Dabar knygos dalinasi spinta su marškinėliais, bet jau negaliu sulaukti, kada antra pusė apsispręs konkrečiai dėl interjerinių detalių, ir tada aš jau galėsiu dėliotis savo knygutes. Kol kas viskas atrodo taip, kaip žemiau. Idėja paprasta - man patinka ne pagal temas, o pagal dydžius/spalvas, o va draugas sedėliojo pagal temas. 

Knygos, rūbai, šalikai...

Hardbacks

Dizainai

Lietuviškai (su priemaišom)

O virtuvėje, kaip ir priklauso - virimui, kepimui.

Apdovanojimai

Pirmadienį Londone buvo paskelbti knygų verslo apdovanojimai. Daug priešiškumo susilaukė pagrindinės kategorijos laimėtojas. Metų knygų parduotuve tapo prekybos centras Sainsbury's. Daugumai nesuprantama, kaip Maximos atitikmuo gali vadintis knygynu, juolab, kad daugumoje mažesniųjų tinklo parduotuvių knygos net neparduodamos. Man pačiam atrodo, kad pardavinėti knygas bet kur yra gerai, nes tai priartina knygas prie paprastai neskaitančių žmonių. Bet turiu sutikti, kad prekybos centras tikrai ne knygynas, ypač, kai ten parduodami tik bestseleriai ir niekas negali tau patarti, kurią knygą išsirinkti. Nors Lietuvoje Rimi ir pan. pardavinėja knygas, kol kas nemanau, kad jie laimėtų panašų apdovanojimą mūsuose. 

Lyg tyčia

Būna taip lyg tyčia. Kai prieš mėnesį A.Mickevičiaus bibliotekoje ieškojau C.McCarthy „Kelias“, neradau. Šiandien nuėjau kitos knygos ieškot, kurios irgi neradau, bet užtai net keturi „Keliai“ buvo išreklamuoti paradinėje lentynoje. Kai nueisiu už mėnesio ko kito ieškoti, rasiu tada Jack Kerouc „Kelyje“ (dabar reikėjo) kokius penkius egzempliorius. 

Kas ką skaito: Dalia

Savaitgalį teko pasifilmuoti reklamos masuotėje. Daugybė laiko nieko neveikti belaukiant savo eilės, dauguma kalbėjosi, rūkė ar maigė telefono mygtukus. Kai kurie išssitraukė knygas. Aš pakalbinau Dalią. Ji skaitė Richard Bach „The Bridge Accross Forever'' anglų kalba. Šiaip Dalia angliškai neskaito, bet draugė parekomendavo būtent šitą knygą. Kiek jos perskaitė, Daliai visai patiko. Pašnekovė prisipažino esanti tinginė ir skaitanti nedaug. Jai skaitymas susijęs su ypatingu laiku, kaip kelionės ar atostogos, o ne savaitgaliai ar vakarai. Dalia kitiems paskaityti rekomenduotų Mark Haddon „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“, nes knyga labai gyva, ją Dalia suėdė labai staigiai. „Nutikimas“ - tai graži pažintis su žmonių, turinčių Aspergerio sindromą, pasauliu.

 

Knygnešys

Praėjusį savaitgalį Lietuvoje buvo minima knygos diena, ir visi pasiguodė, kaip sunku knygininkams gyventi. Aš paminėjau šią šventę žiūrėdamas filmą „Knygnešys“, kurį dar rodo kino teatre „Pasaka“ ir oficialiame filmo tinkalapyje. Išvada tokia – buvo tada žymiai sunkiau ir išgyvenom, išgyvensim ir dabar. Pats filmas visai neblogas, ypač lietuviškais standartais. Jis labiau dokumentinis, nei grožinis, ypač kai pabaigoje mokytojas pamokėlę vedė mokiniams ir žiūrovams. Vaikai mokyklose istorijos ar literatūros pamokose galėtų pažiūrėti šitą filmuką, nes tai puiki iliustracija, kaip gyvenom prie Valančiaus. 

Pokaris

Paskutinė mano pirkta knyga – Afterwar by Tony Judt. Prieš paliekant Londoną draugė padovanojo dovanų čekį knygyne ir išsirinkau tokią rimtą storą knygą. Dar nepradėjau, bet laukiu kada galėsiu pasinerti į Europos istorijos pinkles. Pats Tony Judt – vienas įdomiausių šiuolaikinių istorikų (jis mirė 2010). Jaunystėje jis buvo marksistas zionistas, tačiau vėliau pakeitė savo požiūrį. Daug kas jį keikia už principų išdavystę (jaunystėje kovėsi Izraelio kariuomėneje prieš arabus, o vėliau tapo vienu didžiausiu one state solution propaguotoju), o man atrodo, kad tai subrendusio žmogaus pavyzdys. Keičiasi faktai, keičiasi ir nuomonė.

Taigi, kaip man buvo smagu, kai pamačiau praėjusią savaitę Pokarį išleistą lietuviškai. Tai turėtų būti vienas didesnių metų įvykių knygų pasaulyje, ar bent jau išsilavinusių žmonių tarpe, nes ir mes dabar galime skaityti šią reikšmingą knygą. Tik bėda, kad jos kaina 143Lt. Nežinau,kiek žmonių ją galėtų įsigyti. Net kaip dovana ji per brangi. Dvigubai pigiau užsisakyti ją iš amazon.co.uk, kur kaina su siuntimu £17 (~68Lt). 

Susitikimas su Antanu A. Jonynu

Ar buvote kada Rašytojų Sąjungos pastate už Centrinio pašto? Viduje ten taip gražu ir didinga! Aukštos lubos, medžiu muštos sienos, sietynai ir kokliniai pečiai. Man įėjus užgniaužė kvapą, tikra knygų citadelė. Vėlgi sakau, kad reikia atverti Sąjungos duris, nes tiek potencialo ten. Kita vertus, vidutinis narių amžius – 68, tai ko norėti, kad rūmai žinomi labiau kaip laidojimo namai.

Apsilankiau ten, nes pavyko susiorganizuoti susitikimą su naujuoju pirmininku. Poetas mane pasitiko visur girdimais žodžiais ''Pinigų nėra''. Bet kur jų yra? Jis lyg ir turi planą, kur tų pinigų gauti, bet, man atrodo, kad tai susilauks didelio priešiškumo iš tradicijų sergėtojų. Jis norėtų atsikratyti tuo gražiuoju pastatu, ir išsikelti kur į mažesnį, modernesnį biurą. Mano pirmoji reakcija taip pat buvo – ne, juk čia taip gražu! Bet kai tik sužinojau, kad vien už šildymą 12000Lt per mėnesį mokama, tai sakiau tik sprukit kur į verslo centrą.

Išpasakojau savo idėjas, patiko jos ponui Jonynui, bet pinigų nėra, tai taip ir išsiskyrėm. Sėkmės jam modernizuojant užsisenėjusią organizaciją, o aš ieškosiu kur kitur pinigų savo knyginėms idėjoms.

Neskaitau

Jau mėnesį gyvenu Vilniuje ir pastebėjau, kad visai nerandu laiko skaityti. Tą pačią knygą skaitau jau kelias savaites, ir vis dar liko apie šimtas puslapių. Mano neskaityme yra dvi priežastys – visur vaikštau pėstute, nesinaudoju viešuoju transportu ir neturiu darbo. Kol gyvenau užsienyje, skaitydavau bent jau tris valandas per dieną – kol iki darbo ir atgal nuvažiuoji ir per pietų pertrauką. Dar kartais gal lovoje prieš miegą. O dabar net prieš miegą nėra kada, nes kas vakarą vis su kuo nors susitinki, namo grįžti vėlai. Laukiu rutinos, kad atsirastų daugiau laiko knygai, nes lentynos nukrautos neperskaitytų knygų ir dar gyvenu priešais biblioteką. 

Diena ir naktis

Toliau tęsiasi mano knygyninės kelionės. Vakar užsukau į Cenrinį Vilniaus knygyną. Pats pavadinimas šaukte šaukiasi aukščiausios kokybės, didžiausio kygų pasirinkimo, maloniausios knygų aplinkos – būti Knygų Centru. Deja, tokios betvarkės neteko dar niekur matyti. Knygos sukrautos bet kur ir bet kaip. Grožinė literatūra net ne pagal leidyklas, išsvis be jokios sistemos. Peržiūrėjau nukainuotas knygas, gal kokių perliukų rasiu, ir lėkiau iš ten. Knygyne neįprastai tylu, trys pardavėjos, sėdinčios už prekystalio, kuria senovinių bibliotekų atmosferą, kai negalima kalbėti, mėgautis knygomis.

Paėjus Senamiesčio link, užsukau į Mint Vinetu, pirmąjį Vilniuje, o gal ir visoje Lietuvoje, panaudotų knygų knygynėlį. Iškart pliusai – tvarkingos ir puikiai sužymėtos lentynos, graži muzika, baras su arbatom, nemokamas internetas. Knygos ne naujos, bet atmosfera naujoviška. Šita vieta - mano metų atradimas ir dažnai ten sugrįžtu. Kas nebuvote, užeikite.

Foto blog'as

Norėjau pasidalinti šiuo puikiu foto blog'u. Ir pavadinimas nuostabus - bookshelf porn.

Rašytojų Sąjunga

Prieš porą savaičių išrinktas naujasis Lietuvos Rašytojų Sąjungos pirmininkas Antanas A. Jonynas sako, kad be varvačio stogo ir socialinių garantijų, organizacijai taip pat reikia rūpintis skaitymo kultūros sklaida. Negalėčiau su juo ginčytis, net sakyčiau, kad Sąjunga tuo labiausiai ir turėtų užsiimti, nes kuo visuomenė labiau skaitanti, daugiau knygų perkanti, tuo ir rašytojai geriau gyvena. Ypač reikia koncentruotis į jaunus žmones, ateities knygų skaitytojus. Tikiu, kad poetas burs naują komandą ir įneš naujų vėjų į Lietuvos kultūrą. Aš siūlau Rašytojų rūmų langus atverti, paversti juos gyvu kultūros centru – organizuoti knygų klubus, knygų balius, skaitymus prie vyno taurės ar net su roko gitarom. Man atrodo, kad jaunuomenėj skaitymas matomas kaip individualus, nuobodus užsiėmimas, o juk visi nori bendrauti ir smagiai laiką leisti. Skaitymo įvaizdį pakeitus, atsirastų ir skaitytojų daugiau. Reikia skambinti Jonynui, gal jis mane paims į savo komandą!

Neišleista lietuviškai

Puikūs puikiausi rašytojai, dar neišleisti lietuvių kalba (bent jau neradau interneto platybėse), kurių knygas kremtu mielų mieliausiai – Alan Hollinghurst ir Colm Tóibín. Vienas britas, kitas – airis. Hollinghurst laimėjo Booker'į 2004 už The Line of Beauty, o Tóibín britų Costa prizą 2010 už Brooklyn. Hollinghurt rašo apie gėjus, tai turbūt Lietuvoje ir neleidžia, nes pilna ten grafinių sekso scenų ir romantiškų meilių tarp vyrų. Bet jo stilius puikus, o per savo grožines knygas jis puikiai iliustruoja 1980-90-ųjų gyvenimą. The Line of Beauty – tai apie Margaret Thatcher pakilimą ir atėjimą į valdžią, apie naujųjų kapitalistų suklestėjimą Anglijoje. Jei kas skaitote angliškai, rekomenduoju.

Colm Tóibín irgi rašo apie gėjus, bet ir apie katalikų bažnyčią, ir apie airių tautą, ir apie emigrantus, ir bendrai apie gyvenimą. Kai skaičiau Brooklyn, airės emigrantės į Ameriką istoriją, tai atrodė, lyg skaityčiau savo paties istoriją – tie patys išgyvenimai, tie patys stereotipai, tos pačios abejonės. Šitą knygą reiktų išversti, nes tiek lietuvių susidūrę su emigracija, visi atrastų dalį sau – tiek išvykę, tiek likę čia.

Kalbant apie emigraciją reikia pareklamuoti ir Rose Tremain The Road Home. Irgi laimėjo (Orange prizą 2008), irgi neišversta nei viena jos knyga į lietuvių kalbą. Man asmeniškai ji nelabai, bet daug kam patinka. O The Road Home būtų aktuali, nes pasakoja apie emigrantą iš Rytų Europos, bandantį susikurti sau gerbūvį Anglijoje. Vėlgi, daug kam tai būtų vos ne pažintinė knyga. Gerbiu rašytoją už bandymą parodyti rytų europiečius britų literatūroje, bet ji tą Rytų Europą taip nupasakojo, kad lyg mes ir dabar dar gyvename kaip prieš 25 metus. 

Knygynai

Aplankiau porą knygynų Vilniaus centre – Draugystę ir Pilies, abu priklauso „Vagai“. Pirmi įspūdžiai ne kokie. Neįmanoma pačiam rasti nieko, nes viskas be tvarkos. Knygos išdėliotos ne pagal autorius, o pagal leidyklas. Pilies knygyne knygų lentynos iki lubų – norėčiau namie taip knygas susikrauti, bet knygyne tai didžiulis barjeras, ypač kai nori tik pasižvalgyti, pavartyti ir atrasti ką įdomaus. Parduotuvėse teko nemažai padirbėti, ir svarbiausias išmoktas dalykas – žmogus nemėgsta klausti, nori pats savarankiškai apsitarnauti. Ten yra kopėčios, bet vėl... Dar vienas neigiamumas – labai neįdomios vitrinos, visiškai nekviečiančios užeiti, knygos be jokios sistemos sukrautos (tikriausiai naujausios). Daug ką galima pagerinti, kad būtų maloniau išsirinkti knygą.

Visgi ne viskas taip blogai. Abiejuose knygynuose dirbančios pardavėjos labai malonios, paslaugios, ir žinojo daug apie knygas. Jei knygyne dirbantys žmonės myli knygas ir yra pasiruošę padėti, visa kita tampa antraeiliais dalykais. Įdomu, kokia tvarka konkurentų „Pegase“ (noriu ten apsilankyti, bet kelionė į prekybos centrus kol kas netraukia...).

Nekaltybės Muziejus

Naujausia Nobelio premijos laureato turko Orhan Pamuk knyga 'Nekaltybės Muziejus' ne per seniausiai išleista ir lietuvių kalba. Dar nespejau perskaityti, bet nuo pat knygos išleidimo mane patraukė knygos viršelis. Pasirodo, kad šį viršelį sukūrė pats rašytojas. Jis rado seną šeimos nuotrauką albume ir padirbėjęs Photoshop'e sujungė savo mylimo Stanbulo vaizdus su laimingais veidais automobilyje. Pačioje knygoje rašytojas daug įdėjo savo tikrų išgyvenimų, tad knyga dar mielesnė, kai net viršelis kurtas jo paties.

 

Knygų Priedai

Kalbant apie angliškus laikraščius, mano vienas mėgstamiausių dalykų – literatūriniai priedai savaitgaliais. Nusiperki The Guardian šeštadienį, pusdienį praleidi jį skaitydamas, o desertui The Review lieka. Ne tik knygų recenzijos, bet interviu su rašytojais, knygų verslo naujienos, pardavimo dešimtukai ir t.t. Visada ypač laukdavau Top 10, kur redaktorius parinkdavo dešimt knygų pagal temą, pavyzdziui, pabaisos, varpai, vyras rašo moters asmeniu ir pan. 

Lietuvoje dienraščiai mieliau leidžia televizijos priedus savaitgaliais (ar skaitytojai mieliau skaito apie žvaigždes?), bet ir čia ne viskas taip blogai. „Veidas“ vis kokią knygą kas savaitę aprašo ar ištrauką išspausdina, „Vilniaus dienoje“ mačiau buvo kelios knygos apžvelgtos. Aišku, yra specializuoti kultūriniai laikraščiai, bet jie man atrodo per rimti ir sunkūs (labiau New York Review of Books nei The Independent Arts&Books). Suprantu, kad pinigų iš to neuždirba, tai niekas ir nekuria specialaus priedo. Bet gal galėtų Leidėjų asociacija ar turtingesni leidėjai pafinansuoti, jaunatviška komanda suburti ir parašyti apie knygas įdomiai, inteligentiškai, bet nebūtinai rimtai ir ilgais straipsniais. 

Knygų Klubas

Kol gyvenau Londone, lankiau knygų klubą. Apie juos net buvau straipsnį parašęs į londoniete.lt. Vienas seniausiai veikiančių vadinosi Zone 1 Book Club. Idėja paprasta – susirenka grupė žmonių ir padiskutuoja apie visų perskaitytą knygą. Mano klubas susitikinėdavo išskirtinai pirmoje zonoje vis kokiame pub'e, kur po darbo galima ir užkąsti, ir po alaus bokalą bediskutuojant išgerti. Po diskusijos 'eskpertas' (žmogus, kurio pasiūlytą knygą skaitėmė) trumpai papasakoja apie autorių, kaip knyga buvo sutikta krtitikų ir pan. Tada visi norintys siūlo po knygą kitam susitikimui ir balsų daugumą surinkusi knyga tampa kito mėnesio diskusijų objektu.

Lankiau šį klubą du metus ir visada labai smagiai praleisdavau laiką. Susirinkdavo įvairiausių žmonių, tiek senų, tiek jaunų, tad tai kartu buvo ir puiki proga susirasti naujų draugų ar tiesiog pabendrauti su kitokiais žmonėmis.

Vos tik grįžęs į Vilnių, iškart puoliau organizuotis kažką panašaus, nes po angliškų laikraščių tai antras dalykas, kurio jau spėjau pasiilgti. Taigi, pirmas susitikimas vyks gegužės 3 d. knygyne Mint Vinetu. Pirmam kartui parinkau Cormac McCarthy 'Kelias', kurią skaičiau anksčiau ir ji paliko neišdildomą įspūdį. Puiki knyga diskusijai. Jei kas nori prisijungti, sukūriau FB event'ą.

Apsilankymas bibliotekoje

Štai ištrauka iš email'o draugei. Viskas tuo ir pasakyta:

Vakar ėjau į Mickevičiaus biblioteką. Dėl to, kad norėjau peržvelgti visą LT spaudą, žinai, susipažinti kas ir kaip. Ir dėl to, kad norėjau knygą į knygų klubą pasiimti, nes juk reikia pasiruošti, nors ir esu ją skaitęs. [apie knygų klubą papasakosiu kitame įraše]

Įėjus tokia nostalgija, geras jausmas apėmė. O tada dar mane rado sistemoj, nors 7 metus nesinaudojau. Aišku, neturėjau pažymėjimo seno, tai teko pakloti 14Lt. Užlipus į viršų dar geriau pasidarė, kai atpažinau moterį sėdinčią už stalo - ji cia nuo amžių amžinųjų!

Aišku, knygos ant lentynos neradau. Pažiūrėjau lentynėlėj su kortelemis, ten ji yra ant popieriaus. Nuėjau paklausti, kaip ją rasti. 'O ar kompiuteris rodo, kad ją turim?'' - aš net nemačiau tų kompiuterių. Nuėjau pasinaudoti vienu - ar gali būti dar labiau komplikuota paieškos sistema!??? Ir ne tik man vienam taip atrodo, šalia manęs stovintis jaunas žmogus irgi manęs klausė, kaip naudotis. Na, suradau tą knygą sistemoj, bet kompiuteris neparodo ar ji paimta ar ne! Nuejau paklausti. ''Jo, kompiuteris neparodo, ar knyga ant lentynos ar paimta''. Kokia nauda tada is tos sistemos, nes vis tik Mickevičiaus biblioteka viena didžiausių ir tikriausiai turi daugelį knygų. Ną, žodžiu, nusivylimas, nes ant lentynų bardakas, nieko ten neradau ir išėjau! Nors laikraščius už dyką paskaičiau....

Pradžia

Grįžau į Lietuvą po beveik šešių metų. Patinka knygos. Peržvelgiau lietuviškus blogus apie knygas ir pastebėjau, kad tai - moterų erdvė. Tad reikia tą pakeisti. Taip pat pastebėjau, kad visi aprašo perskaitytas knygas, o man norisi paskaityti bendrai apie skaitymą, knygų rinką, kas ten vyksta ir pan. Jei man norisi, tai gal ir kitiems norisi. Be to, manau, kad bent kol kas viską matau iš šalies, tai ir bus mano unique selling point. Ateikit, skaitykit ir komentuokit.