2011 m. gegužės 30 d., pirmadienis

Knygos storis

Gana painiame straipsnyje Bernardinuose Marius Burokas sako, kad žmonės nelinkę skaityti storų knygų. Išties gana didelis iššūkis pradėti „Aną Kareniną“, bet kai pradedi skaitosi gerai, o pabaigęs jautiesi pasiekęs, kaip rašoma straipsnyje, Everesto viršūnę.

Vis tik ne visi myli trumpas knygas. Milžiniškoje Didžiosios Britanijos knygų rinkoje žmonės neperka ir beveik visiškai neskaito apsakymų, novelių ir kitų trumpojo žanro kūrinių. To priežastis labai paprasta – žmonės mokėdami pinigus nori gauti kuo daugiau. Tad kai apsakymų rinkinys kainuoja tiek pat kiek „Mobis Dikas“, daugelis ir pirks „Mobį Diką“. Mano draugas dirbdamas viename posh knygyne, kur daugiausia žmonės pirkdavo ne sau, o dovanoms, pastebėjo, kad vienas svarbiausių kriterijų visada buvo knygos storis. Juokinga, bet tiesa. Aš manyčiau, kad tai būdinga labiau anglosaksų ekonomikoms, o ne senosioms Europos šalims. 

2011 m. gegužės 27 d., penktadienis

Viena diena

Alma Littera išleido David Nichols „Viena diena“ - be galo mielą ir juokingą knygą apie draugystę/meilę. Skaičiau ją pernai ir ji liko atmintyje kaip viena smagiausių metų knygų. Kiekvienas skyrius – kasmet ta pati diena dviejų žmonių gyvenime per dvidešimt metų. Autorius rašo apie jaunų žmonių gyvenimus taip įtikinamai, daug ką atpažįsti iš savo gyvenimo – pirmieji darbai, svajonių išsipildymai ir žlugimai.

Džiugu, kad išvertė „Vieną dieną“ į lietuvių kalbą. Tik man du kabliukai neduoda ramybės. Veiksmas vyksta Anglijoje ir Škotijoje su daugybe angliško humoro ir cultural references, tad vis pagalvoju, ar niekada ten negyvenęs skaitytojas patirs tiek malonumo, kiek patyriau aš beskaitydamas. Juolab, kad tai knyga malonumui, o ne pažinčiai, tai tikrai nėra nei šedevras, nei aukšto meninio lygio pavyzdys. Tai veda prie kito dalyko – knyga mūsuose kainuoja virš 40Lt, kaip už padorų romaną. Aš perskaitęs savo paperback'ą perleidau jį draugams, nes tai kaip žurnalas – patiri malonumą, bet neverta saugoti ateičiai. O vis tik už 40Lt norisi investicijos. Dėl šių dviejų priežasčių netaps „Viena diena“ bestseleriu Lietuvoje, bet į filmą žmonės gal eis. 


2011 m. gegužės 26 d., ketvirtadienis

LibraryThing

LibraryThing- neįkainuojamas puslapis knygų sąrašams. Yra keletas panašių, net ir lietuviškas (Beta versijoje), bet man šitas pats geriausias. Per gana trumpą laiką išpopuliarėjęs katalogas su daugiau nei 1,3mln. vartotojų ir beveik 63mln. knygų. Tikras rojus! Būna dienų, kai ten praleidžiu valandas - dėl didelio kiekio vartotojų rekomendacijos išties veikia, o man pačiam įdomiausia naršyti po kitų bibliotekas. Arba ieškoti,  kas turi kokią lietuvišką knygą kur nors už jūrų marių. Štai kartą ten radau "Dievų mišką'" išverstą į anglų kalbą ir kokia tai amerikietė įsidėjus ją į savo virtualią lentyną. Net parašiau jai email'ą, iš kur ją gavo. O gi per tą patį LibraryThing kažkas jai parekomendavo. Knygų mylėtojams ieškantiems netikėtų rekomendacijų ir nuomonių apie perskaitytas knygas - nėra geresnio puslapio. Mano paties katalogas reklamuojamas šio blogo šone - pažiūrėkite.

2011 m. gegužės 21 d., šeštadienis

Kas ką skaito: Agnė

Vakar Sereikiškėse radau dar vieną skaitytoją – Agnę. Ji lietuvių filologijos pirmo kurso studentė, tad parke mokėsi iš E. Jakaitienės „Leksikologijos“. Agnė patinka skaityti, tad net ir su tokia knyga rankose jai smagu. Dėl kurso ir dėl manolumo ji skaito daug, bet dažniausiai klasikus. Moderni literatūra jai ne prie širdies, nes dažnai rašytojai stengiasi įtikti skaitytojams, o klasika – laiko patikrinta. Paskutinė skaityta knyga – Denis Diderot „Vienuolė“. Jai įstrigo, kad per beveik 300 metų nepasikeitė nei žmonių rūpesčiai, nei nuodėmės. Lietuvių literatūros neskaito – bandė J.Ivanauskaitės „Nuodėmės užkalbėjimą“*, bet pasirodė labai slogi knyga ir nebaigė. Rekomenduotų visiems paskaityti Gėtės „Faustą“, knygą apie ieškojimus.


*Pasirodo tokios knygos nėra, o aš ir nepatikslinau. Bet kuriuo atveju, spėju, kad Agnė skaitė kurią nors Ivanauskaitės knygą.


Pas Buržujų

Radau pas Buržujų:

2011 m. gegužės 20 d., penktadienis

Kas ką skaito: Indrė

Atšilus patraukiau į parką. Sereikiškių parkas – puiki vieta skaityti knygą. Vis tik teko ilgai pamedžioti, kol suradau ką nutūpus ant suolelio su skaitiniu rankose. Parke daug mamų su vaikais, bet visos plepa tarpusavyje ir tik vienai sutrukdžiau skaityti – Indrę. Kaip tikra stereotipinė mama ji skaitė Jūratės Jadkonytės Petraitienės „Laimingos mamos dienoraštį“, kurį vakar jai vyras nupirko. Vis tik čia atsikimas, kad skaito mamišką knygą, nes vaikutis jau antras ir jai mielesnė grožinė literatūra. Su vaikais ir darbais laiko skaityti nelieka daug, bet nuo mažų dienų Indrė tėvų išmokyta mylėti knygas. Skaito daug lietuvių klasikų – Škėmos, Putino, o iš naujesnių patiko Sabaliauskaitės „Silva Rerum“. „Paprastai, bet ne banaliai parašyta“, - sako Indrė. 

2011 m. gegužės 19 d., ketvirtadienis

Knygų lentyna

Šiandien aptikau in The Guardian Books Blog skaitytojų knygų lentynų nuotraukas. Ir pats noriu dalyvauti, ir čia su jumis pasidalinti. Londone buvo tvarka lentynose, o Vilniuje kol kas dar bardakas, nes net ne visos knygos išpakuotos ir lentynų trūksta. Dabar knygos dalinasi spinta su marškinėliais, bet jau negaliu sulaukti, kada antra pusė apsispręs konkrečiai dėl interjerinių detalių, ir tada aš jau galėsiu dėliotis savo knygutes. Kol kas viskas atrodo taip, kaip žemiau. Idėja paprasta - man patinka ne pagal temas, o pagal dydžius/spalvas, o va draugas sedėliojo pagal temas. 
Knygos, rūbai, šalikai...


Hardbacks

Dizainai

Lietuviškai (su priemaišom)

O virtuvėje, kaip ir priklauso - virimui, kepimui.

2011 m. gegužės 18 d., trečiadienis

Apdovanojimai

Pirmadienį Londone buvo paskelbti knygų verslo apdovanojimai. Daug priešiškumo susilaukė pagrindinės kategorijos laimėtojas. Metų knygų parduotuve tapo prekybos centras Sainsbury's. Daugumai nesuprantama, kaip Maximos atitikmuo gali vadintis knygynu, juolab, kad daugumoje mažesniųjų tinklo parduotuvių knygos net neparduodamos. Man pačiam atrodo, kad pardavinėti knygas bet kur yra gerai, nes tai priartina knygas prie paprastai neskaitančių žmonių. Bet turiu sutikti, kad prekybos centras tikrai ne knygynas, ypač, kai ten parduodami tik bestseleriai ir niekas negali tau patarti, kurią knygą išsirinkti. Nors Lietuvoje Rimi ir pan. pardavinėja knygas, kol kas nemanau, kad jie laimėtų panašų apdovanojimą mūsuose. 

2011 m. gegužės 17 d., antradienis

Lyg tyčia

Būna taip lyg tyčia. Kai prieš mėnesį A.Mickevičiaus bibliotekoje ieškojau C.McCarthy „Kelias“, neradau. Šiandien nuėjau kitos knygos ieškot, kurios irgi neradau, bet užtai net keturi „Keliai“ buvo išreklamuoti paradinėje lentynoje. Kai nueisiu už mėnesio ko kito ieškoti, rasiu tada Jack Kerouc „Kelyje“ (dabar reikėjo) kokius penkius egzempliorius. 

2011 m. gegužės 16 d., pirmadienis

Kas ką skaito: Dalia

Savaitgalį teko pasifilmuoti reklamos masuotėje. Daugybė laiko nieko neveikti belaukiant savo eilės, dauguma kalbėjosi, rūkė ar maigė telefono mygtukus. Kai kurie išssitraukė knygas. Aš pakalbinau Dalią. Ji skaitė Richard Bach „The Bridge Accross Forever'' anglų kalba. Šiaip Dalia angliškai neskaito, bet draugė parekomendavo būtent šitą knygą. Kiek jos perskaitė, Daliai visai patiko. Pašnekovė prisipažino esanti tinginė ir skaitanti nedaug. Jai skaitymas susijęs su ypatingu laiku, kaip kelionės ar atostogos, o ne savaitgaliai ar vakarai. Dalia kitiems paskaityti rekomenduotų Mark Haddon „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“, nes knyga labai gyva, ją Dalia suėdė labai staigiai. „Nutikimas“ - tai graži pažintis su žmonių, turinčių Aspergerio sindromą, pasauliu.
 

2011 m. gegužės 11 d., trečiadienis

Knygnešys

Praėjusį savaitgalį Lietuvoje buvo minima knygos diena, ir visi pasiguodė, kaip sunku knygininkams gyventi. Aš paminėjau šią šventę žiūrėdamas filmą „Knygnešys“, kurį dar rodo kino teatre „Pasaka“ ir oficialiame filmo tinkalapyje. Išvada tokia – buvo tada žymiai sunkiau ir išgyvenom, išgyvensim ir dabar. Pats filmas visai neblogas, ypač lietuviškais standartais. Jis labiau dokumentinis, nei grožinis, ypač kai pabaigoje mokytojas pamokėlę vedė mokiniams ir žiūrovams. Vaikai mokyklose istorijos ar literatūros pamokose galėtų pažiūrėti šitą filmuką, nes tai puiki iliustracija, kaip gyvenom prie Valančiaus. 

2011 m. gegužės 10 d., antradienis

Pokaris

Paskutinė mano pirkta knyga – Afterwar by Tony Judt. Prieš paliekant Londoną draugė padovanojo dovanų čekį knygyne ir išsirinkau tokią rimtą storą knygą. Dar nepradėjau, bet laukiu kada galėsiu pasinerti į Europos istorijos pinkles. Pats Tony Judt vienas įdomiausių šiuolaikinių istorikų (jis mirė 2010). Jaunystėje jis buvo marksistas zionistas, tačiau vėliau pakeitė savo požiūrį. Daug kas jį keikia už principų išdavystę (jaunystėje kovėsi Izraelio kariuomėneje prieš arabus, o vėliau tapo vienu didžiausiu one state solution propaguotoju), o man atrodo, kad tai subrendusio žmogaus pavyzdys. Keičiasi faktai, keičiasi ir nuomonė.

Taigi, kaip man buvo smagu, kai pamačiau praėjusią savaitę Pokarį išleistą lietuviškai. Tai turėtų būti vienas didesnių metų įvykių knygų pasaulyje, ar bent jau išsilavinusių žmonių tarpe, nes ir mes dabar galime skaityti šią reikšmingą knygą. Tik bėda, kad jos kaina 143Lt. Nežinau,kiek žmonių ją galėtų įsigyti. Net kaip dovana ji per brangi. Dvigubai pigiau užsisakyti ją iš amazon.co.uk, kur kaina su siuntimu £17 (~68Lt). 

2011 m. gegužės 7 d., šeštadienis

Susitikimas su Antanu A. Jonynu

Ar buvote kada Rašytojų Sąjungos pastate už Centrinio pašto? Viduje ten taip gražu ir didinga! Aukštos lubos, medžiu muštos sienos, sietynai ir kokliniai pečiai. Man įėjus užgniaužė kvapą, tikra knygų citadelė. Vėlgi sakau, kad reikia atverti Sąjungos duris, nes tiek potencialo ten. Kita vertus, vidutinis narių amžius – 68, tai ko norėti, kad rūmai žinomi labiau kaip laidojimo namai.

Apsilankiau ten, nes pavyko susiorganizuoti susitikimą su naujuoju pirmininku. Poetas mane pasitiko visur girdimais žodžiais ''Pinigų nėra''. Bet kur jų yra? Jis lyg ir turi planą, kur tų pinigų gauti, bet, man atrodo, kad tai susilauks didelio priešiškumo iš tradicijų sergėtojų. Jis norėtų atsikratyti tuo gražiuoju pastatu, ir išsikelti kur į mažesnį, modernesnį biurą. Mano pirmoji reakcija taip pat buvo – ne, juk čia taip gražu! Bet kai tik sužinojau, kad vien už šildymą 12000Lt per mėnesį mokama, tai sakiau tik sprukit kur į verslo centrą.

Išpasakojau savo idėjas, patiko jos ponui Jonynui, bet pinigų nėra, tai taip ir išsiskyrėm. Sėkmės jam modernizuojant užsisenėjusią organizaciją, o aš ieškosiu kur kitur pinigų savo knyginėms idėjoms.

2011 m. gegužės 5 d., ketvirtadienis

Neskaitau

Jau mėnesį gyvenu Vilniuje ir pastebėjau, kad visai nerandu laiko skaityti. Tą pačią knygą skaitau jau kelias savaites, ir vis dar liko apie šimtas puslapių. Mano neskaityme yra dvi priežastys – visur vaikštau pėstute, nesinaudoju viešuoju transportu ir neturiu darbo. Kol gyvenau užsienyje, skaitydavau bent jau tris valandas per dieną – kol iki darbo ir atgal nuvažiuoji ir per pietų pertrauką. Dar kartais gal lovoje prieš miegą. O dabar net prieš miegą nėra kada, nes kas vakarą vis su kuo nors susitinki, namo grįžti vėlai. Laukiu rutinos, kad atsirastų daugiau laiko knygai, nes lentynos nukrautos neperskaitytų knygų ir dar gyvenu priešais biblioteką. 

2011 m. gegužės 4 d., trečiadienis

Diena ir naktis

Toliau tęsiasi mano knygyninės kelionės. Vakar užsukau į Cenrinį Vilniaus knygyną. Pats pavadinimas šaukte šaukiasi aukščiausios kokybės, didžiausio kygų pasirinkimo, maloniausios knygų aplinkos – būti Knygų Centru. Deja, tokios betvarkės neteko dar niekur matyti. Knygos sukrautos bet kur ir bet kaip. Grožinė literatūra net ne pagal leidyklas, išsvis be jokios sistemos. Peržiūrėjau nukainuotas knygas, gal kokių perliukų rasiu, ir lėkiau iš ten. Knygyne neįprastai tylu, trys pardavėjos, sėdinčios už prekystalio, kuria senovinių bibliotekų atmosferą, kai negalima kalbėti, mėgautis knygomis.

Paėjus Senamiesčio link, užsukau į Mint Vinetu, pirmąjį Vilniuje, o gal ir visoje Lietuvoje, panaudotų knygų knygynėlį. Iškart pliusai – tvarkingos ir puikiai sužymėtos lentynos, graži muzika, baras su arbatom, nemokamas internetas. Knygos ne naujos, bet atmosfera naujoviška. Šita vieta - mano metų atradimas ir dažnai ten sugrįžtu. Kas nebuvote, užeikite.




2011 m. gegužės 2 d., pirmadienis

2011 m. balandžio 30 d., šeštadienis

Rašytojų Sąjunga

Prieš porą savaičių išrinktas naujasis Lietuvos Rašytojų Sąjungos pirmininkas Antanas A. Jonynas sako, kad be varvačio stogo ir socialinių garantijų, organizacijai taip pat reikia rūpintis skaitymo kultūros sklaida. Negalėčiau su juo ginčytis, net sakyčiau, kad Sąjunga tuo labiausiai ir turėtų užsiimti, nes kuo visuomenė labiau skaitanti, daugiau knygų perkanti, tuo ir rašytojai geriau gyvena. Ypač reikia koncentruotis į jaunus žmones, ateities knygų skaitytojus. Tikiu, kad poetas burs naują komandą ir įneš naujų vėjų į Lietuvos kultūrą. Aš siūlau Rašytojų rūmų langus atverti, paversti juos gyvu kultūros centru – organizuoti knygų klubus, knygų balius, skaitymus prie vyno taurės ar net su roko gitarom. Man atrodo, kad jaunuomenėj skaitymas matomas kaip individualus, nuobodus užsiėmimas, o juk visi nori bendrauti ir smagiai laiką leisti. Skaitymo įvaizdį pakeitus, atsirastų ir skaitytojų daugiau. Reikia skambinti Jonynui, gal jis mane paims į savo komandą!


2011 m. balandžio 29 d., penktadienis

Neišleista lietuviškai


Puikūs puikiausi rašytojai, dar neišleisti lietuvių kalba (bent jau neradau interneto platybėse), kurių knygas kremtu mielų mieliausiai – Alan Hollinghurst ir Colm Tóibín. Vienas britas, kitas – airis. Hollinghurst laimėjo Booker'į 2004 už The Line of Beauty, o Tóibín britų Costa prizą 2010 už Brooklyn. Hollinghurt rašo apie gėjus, tai turbūt Lietuvoje ir neleidžia, nes pilna ten grafinių sekso scenų ir romantiškų meilių tarp vyrų. Bet jo stilius puikus, o per savo grožines knygas jis puikiai iliustruoja 1980-90-ųjų gyvenimą. The Line of Beauty – tai apie Margaret Thatcher pakilimą ir atėjimą į valdžią, apie naujųjų kapitalistų suklestėjimą Anglijoje. Jei kas skaitote angliškai, rekomenduoju.

Colm Tóibín irgi rašo apie gėjus, bet ir apie katalikų bažnyčią, ir apie airių tautą, ir apie emigrantus, ir bendrai apie gyvenimą. Kai skaičiau Brooklyn, airės emigrantės į Ameriką istoriją, tai atrodė, lyg skaityčiau savo paties istoriją – tie patys išgyvenimai, tie patys stereotipai, tos pačios abejonės. Šitą knygą reiktų išversti, nes tiek lietuvių susidūrę su emigracija, visi atrastų dalį sau – tiek išvykę, tiek likę čia.

Kalbant apie emigraciją reikia pareklamuoti ir Rose Tremain The Road Home. Irgi laimėjo (Orange prizą 2008), irgi neišversta nei viena jos knyga į lietuvių kalbą. Man asmeniškai ji nelabai, bet daug kam patinka. O The Road Home būtų aktuali, nes pasakoja apie emigrantą iš Rytų Europos, bandantį susikurti sau gerbūvį Anglijoje. Vėlgi, daug kam tai būtų vos ne pažintinė knyga. Gerbiu rašytoją už bandymą parodyti rytų europiečius britų literatūroje, bet ji tą Rytų Europą taip nupasakojo, kad lyg mes ir dabar dar gyvename kaip prieš 25 metus. 

Knygynai

Aplankiau porą knygynų Vilniaus centre – Draugystę ir Pilies, abu priklauso „Vagai“. Pirmi įspūdžiai ne kokie. Neįmanoma pačiam rasti nieko, nes viskas be tvarkos. Knygos išdėliotos ne pagal autorius, o pagal leidyklas. Pilies knygyne knygų lentynos iki lubų – norėčiau namie taip knygas susikrauti, bet knygyne tai didžiulis barjeras, ypač kai nori tik pasižvalgyti, pavartyti ir atrasti ką įdomaus. Parduotuvėse teko nemažai padirbėti, ir svarbiausias išmoktas dalykas – žmogus nemėgsta klausti, nori pats savarankiškai apsitarnauti. Ten yra kopėčios, bet vėl... Dar vienas neigiamumas – labai neįdomios vitrinos, visiškai nekviečiančios užeiti, knygos be jokios sistemos sukrautos (tikriausiai naujausios). Daug ką galima pagerinti, kad būtų maloniau išsirinkti knygą.

Visgi ne viskas taip blogai. Abiejuose knygynuose dirbančios pardavėjos labai malonios, paslaugios, ir žinojo daug apie knygas. Jei knygyne dirbantys žmonės myli knygas ir yra pasiruošę padėti, visa kita tampa antraeiliais dalykais. Įdomu, kokia tvarka konkurentų „Pegase“ (noriu ten apsilankyti, bet kelionė į prekybos centrus kol kas netraukia...).

2011 m. balandžio 27 d., trečiadienis

Nekaltybės Muziejus


Naujausia Nobelio premijos laureato turko Orhan Pamuk knyga 'Nekaltybės Muziejus' ne per seniausiai išleista ir lietuvių kalba. Dar nespejau perskaityti, bet nuo pat knygos išleidimo mane patraukė knygos viršelis. Pasirodo, kad šį viršelį sukūrė pats rašytojas. Jis rado seną šeimos nuotrauką albume ir padirbėjęs Photoshop'e sujungė savo mylimo Stanbulo vaizdus su laimingais veidais automobilyje. Pačioje knygoje rašytojas daug įdėjo savo tikrų išgyvenimų, tad knyga dar mielesnė, kai net viršelis kurtas jo paties.

 

2011 m. balandžio 26 d., antradienis

Knygų Priedai

Kalbant apie angliškus laikraščius, mano vienas mėgstamiausių dalykų – literatūriniai priedai savaitgaliais. Nusiperki The Guardian šeštadienį, pusdienį praleidi jį skaitydamas, o desertui The Review lieka. Ne tik knygų recenzijos, bet interviu su rašytojais, knygų verslo naujienos, pardavimo dešimtukai ir t.t. Visada ypač laukdavau Top 10, kur redaktorius parinkdavo dešimt knygų pagal temą, pavyzdziui, pabaisos, varpai, vyras rašo moters asmeniu ir pan. 

Lietuvoje dienraščiai mieliau leidžia televizijos priedus savaitgaliais (ar skaitytojai mieliau skaito apie žvaigždes?), bet ir čia ne viskas taip blogai. „Veidas“ vis kokią knygą kas savaitę aprašo ar ištrauką išspausdina, „Vilniaus dienoje“ mačiau buvo kelios knygos apžvelgtos. Aišku, yra specializuoti kultūriniai laikraščiai, bet jie man atrodo per rimti ir sunkūs (labiau New York Review of Books nei The Independent Arts&Books). Suprantu, kad pinigų iš to neuždirba, tai niekas ir nekuria specialaus priedo. Bet gal galėtų Leidėjų asociacija ar turtingesni leidėjai pafinansuoti, jaunatviška komanda suburti ir parašyti apie knygas įdomiai, inteligentiškai, bet nebūtinai rimtai ir ilgais straipsniais. 

2011 m. balandžio 22 d., penktadienis

Knygų Klubas

Kol gyvenau Londone, lankiau knygų klubą. Apie juos net buvau straipsnį parašęs į londoniete.lt. Vienas seniausiai veikiančių vadinosi Zone 1 Book Club. Idėja paprasta – susirenka grupė žmonių ir padiskutuoja apie visų perskaitytą knygą. Mano klubas susitikinėdavo išskirtinai pirmoje zonoje vis kokiame pub'e, kur po darbo galima ir užkąsti, ir po alaus bokalą bediskutuojant išgerti. Po diskusijos 'eskpertas' (žmogus, kurio pasiūlytą knygą skaitėmė) trumpai papasakoja apie autorių, kaip knyga buvo sutikta krtitikų ir pan. Tada visi norintys siūlo po knygą kitam susitikimui ir balsų daugumą surinkusi knyga tampa kito mėnesio diskusijų objektu.

Lankiau šį klubą du metus ir visada labai smagiai praleisdavau laiką. Susirinkdavo įvairiausių žmonių, tiek senų, tiek jaunų, tad tai kartu buvo ir puiki proga susirasti naujų draugų ar tiesiog pabendrauti su kitokiais žmonėmis.

Vos tik grįžęs į Vilnių, iškart puoliau organizuotis kažką panašaus, nes po angliškų laikraščių tai antras dalykas, kurio jau spėjau pasiilgti. Taigi, pirmas susitikimas vyks gegužės 3 d. knygyne Mint Vinetu. Pirmam kartui parinkau Cormac McCarthy 'Kelias', kurią skaičiau anksčiau ir ji paliko neišdildomą įspūdį. Puiki knyga diskusijai. Jei kas nori prisijungti, sukūriau FB event'ą.

2011 m. balandžio 20 d., trečiadienis

Apsilankymas bibliotekoje

Štai ištrauka iš email'o draugei. Viskas tuo ir pasakyta:


Vakar ėjau į Mickevičiaus biblioteką. Dėl to, kad norėjau peržvelgti visą LT spaudą, žinai, susipažinti kas ir kaip. Ir dėl to, kad norėjau knygą į knygų klubą pasiimti, nes juk reikia pasiruošti, nors ir esu ją skaitęs. [apie knygų klubą papasakosiu kitame įraše]

Įėjus tokia nostalgija, geras jausmas apėmė. O tada dar mane rado sistemoj, nors 7 metus nesinaudojau. Aišku, neturėjau pažymėjimo seno, tai teko pakloti 14Lt. Užlipus į viršų dar geriau pasidarė, kai atpažinau moterį sėdinčią už stalo - ji cia nuo amžių amžinųjų!

Aišku, knygos ant lentynos neradau. Pažiūrėjau lentynėlėj su kortelemis, ten ji yra ant popieriaus. Nuėjau paklausti, kaip ją rasti. 'O ar kompiuteris rodo, kad ją turim?'' - aš net nemačiau tų kompiuterių. Nuėjau pasinaudoti vienu - ar gali būti dar labiau komplikuota paieškos sistema!??? Ir ne tik man vienam taip atrodo, šalia manęs stovintis jaunas žmogus irgi manęs klausė, kaip naudotis. Na, suradau tą knygą sistemoj, bet kompiuteris neparodo ar ji paimta ar ne! Nuejau paklausti. ''Jo, kompiuteris neparodo, ar knyga ant lentynos ar paimta''. Kokia nauda tada is tos sistemos, nes vis tik Mickevičiaus biblioteka viena didžiausių ir tikriausiai turi daugelį knygų. Ną, žodžiu, nusivylimas, nes ant lentynų bardakas, nieko ten neradau ir išėjau! Nors laikraščius už dyką paskaičiau....

Pradžia

Grįžau į Lietuvą po beveik šešių metų. Patinka knygos. Peržvelgiau lietuviškus blogus apie knygas ir pastebėjau, kad tai - moterų erdvė. Tad reikia tą pakeisti. Taip pat pastebėjau, kad visi aprašo perskaitytas knygas, o man norisi paskaityti bendrai apie skaitymą, knygų rinką, kas ten vyksta ir pan. Jei man norisi, tai gal ir kitiems norisi. Be to, manau, kad bent kol kas viską matau iš šalies, tai ir bus mano unique selling point. Ateikit, skaitykit ir komentuokit.