Man Booker prize

Britanijos spauda vos ne kasdien parašo po pranešimą, Lietuvos knygų blogeriai taip pat nerimsta ir net Šiaurės Atėnuose bei Literatūroje ir mene mačiau įdėtas žinutes. Rugsėjis - tai laikas, kada knygomanai visame pasaulyje kalba ir skaito Man Booker prize knygas. Iš šių metų longlist'o perskaičiau Alano "The Stranger's Child", kuris pelnytai nepateko į shortlist'ą. Iš shortlist'o nieko dar neskaičiau, bet labai mėgstu Julian Barnes ir traukia "Half Blood Blues" dėl savo viršelio. 

Paskutinius keletą metų visada pirkdavau shortlist'o šešetuką, nes yra tokia kompanija, kuri pasiūlo puikią kainą. Pasidalinu ir su blogo skaitytojais, nes net lietuviškais pinigais kaina nesikandžioja, tad jau užsisakiau ir laukiu paketo. Kol gyvenau Londone, tas knygas, kurios nedomino, iškeisdavau knygyne į ką nors patrauklesnio. Tokiu būdu už £25 gaudavau apie 9 knygas. (Žinau, kad gal ir nesąžininga, bet ką padarysi, kai knygomanija sergi.) (Gaila, kad Lietuvoje knygų knygynai nekeičia:)

Šiaurės Londone yra toks nepriklausomas knygynas, kuris visada sugalvoja kokių įdomių akcijų. Jau kelis metus iš eilės jie transliuoja pas save Man Booker apdovanojimų ceremoniją (taip, tai tas pats kas Oskarai, BBC 24Hours transliuoja tiesiogiai). Bet prieš tai į knygyną susirenka skaitytojai, kurie perskaitė visas šešias knygas, išdiskutuoja, pasivaišina vynu, nusprendžia kas už ką serga ir tada žiūri ceremoniją - kaip kokią Euroviziją:). Kadangi knygos brangios ir ne visi žino apie tą kompaniją, kur minėjau, tai knygynas siūlo žmonėms už £25 mokestį pasiskolinti tas knygas, o po ceremonijos vieną pasilikti (tokia kaip biblioteka); arba gali keli draugai susimesti ir tada gauti nuolaidą. Tikra bendruomenės dvasia! O vakarėlis spalio 18-ą (ceremonijos data) būna labai linksmas!:)

P.S. Ne apie knygas. Pastarąsias kelias savaites esu apsėstas E.Grieg "Peer Gynt", ypač "In the Hall of Mountain King". Norėjau parekomenduoti tiems, kas nežino, arba priminti tiems, kas pamiršo.

Knygų klubas vol.3

Vakar susitikome aptarti Monicos Ali "Plytų gatvės". Buvome keturiese, bet tik vienas žmogus perskaitė visą knygą iki galo. Visi sutarėme, kad knyga nėra labai super - kai kam net labai nepatiko. Tad diskusijos tikslu tapo atrasti teigiamų pusių. Kaip visada smagiai padiskutavome, susipažinome su nauja nare. Spalio 11-ai skaitome prancūzų rašytojo Patrick Modiano "Horizontą". Knyga plona, tad jei net nebus gera, vis tiek perskaitysim.

O kol laukiame kito knygų klubo susitikimo, kodėl nesudalyvavus konkure "Sukurk stilių šiuolaikinei bibliotekininkei". Tai ne pokštas! Man atrodo, kad tai puiki idėja, kaip bibliotekos gali atsikratyti senamadiško įvaizdžio ir pritraukti jaunų žmonių. Kauno biblioteka su šitu konkursu turėtų daugiau padirbėti ant PRo ir parodyti žmonėms, kad naujienose bibliotekos minimos ne tik kai kalbama apie nepriteklių ir mažas algas.

Dvi mintys

Seku Sandros blogą ir jos paskutinis įrašas sukėlė dvi mintis.

Pirmoji - kai neturi laiko/ūpo skaityti, tada pirkimas atstoja tai. Nes jau kai nusiperki, žingsnis žengtas ir atrodo, kad perskaitysi. Čia tikriausiai dar vienas šiuolaikinės visuomenės bruožas - net nebeturim laiko/noro/jėgų/valios mėgautis tikrais dalykais, tai pasitenkinam pakaitalais (myliu knygas, bet neskaitau, bet bent jau nusiperku).

Antroji - apie Murakami (užvakar pats apie jį rašiau - visas pasaulis apie Murakami šią savaitę kalba). Sandros įrašo gale labai teisinga mintis, kurią pats visad nešiojausi galvoje, tik nemokėjau išreikšti. "Man išvis nepatinka Murakamis, bet negaliu tuo patikėti ir vis bandau skaityti."

Murakami

Pasaulis išprotėjęs dėl Murakami kūrybos, o Lietuvoje jis ypač populiarus. Pasirodo, kad apie Murakami kalbama kaip apie vieną pagrindinių Nobelio prizo kandidatų šiais metais.

Vis paburbu šitame bloge apie Lietuvos knygyninkų bėdas, bet kai kas nudžiugino. Baltos lankos jau spėjo išleisti visas tris 1Q84 knygas lietuvių kalba, o štai Didžiojoje Britanijoje jos pasirodys tik spalio antroje pusėje. Kažkaip gera, kad mes britus aplenkėm:)

Ir Baltų lankų viršeliai, bent jau man, žymiai gražesni.

Sostinės dienų įspūdžiai

Sostinės dienos šiais metais mane viliojo ne galimybe nusipirkti medaus ar rankdarbių, ir net ne koncertais ar užbrangintais šašlykais. Labiausiai traukė į organizatorių gražiai užvadintą Knygų alėją Gedimino prospekto atkarpoje tarp Jakšto ir Vasario 16-osios gatvių.

Knygų alėjoje dalyvavo dauguma leidyklų ir siūlė jos įsigyti knygų su puikiomis nuolaidomis. Vis tik pasistatyti palapines ir nukainuoti knygas - neužtenka pateisinti Knygų alėjos vardo. Naiviai tikėjausi kažko daugiau – gal kokių autorių besisveikinančių, ar bent jau persirengusio aktoriaus iš kokios vaikiškos knygos. Bet pasitiko knygyninkai lankytojus be vaizduotės.

Vis tik kai kas pasistengė nors truputį. Vaga atsigabeno prekystalius ir lentynas iš knygynų, kai dauguma kitų kaip kokioj bazėj iš kartono dėžių knygomis prekiavo. O ir prekyba to nepavadinsi, nes pardavėjai tik kainas pasakydavo, nerodė per didelio susidomėjimo pirkėjais. Aš pats buvau pasiryžęs nieko nepirkti, stebėjau viską dėl įdomumo. Tik prie Rašytojų sąjungos leidyklos stendo mane užkalbino, paklausė ko ieškau, kuo domiuosi. Iš karto pasiūlė porą knygų, o kainos juokingos, bet vis tiek atsikalbinėjau. Sakau, jei ką nors itin gero ir pigaus turi, tai susigundyčiau. Ir tada liepė pirkti loterijos bilietą už 4Lt, bet be pralaimėjimo. Taip gražiai kalbėjo, taip puikiai pristatė prizus, kad nebegalėjau atsilaikyti ir laimėjau švedo P.O. Enquisto „Išguitą angelą“. Kad visi pardavėjai būtų taip uoliai bendravę, tikrai būčiau išleidęs krūvą pinigų ir pas kitus. Dar kartą pasikartosiu, knygininkams reikia ugdyti pardavimo įgūdžius, trūksta jiems verslumo gyslelės.