2011 m. rugpjūčio 22 d., pirmadienis

Kas ką skaito: specialus reportažas iš PAR

Turiu draugę, nusibasčiusią į Pietų Afrikos respubliką. Ji ten atlieka praktiką mokykloje vaikams su autizmu, o savo nuotykius ir įžvalgas aprašo bloge. Mildos paprašiau patyrinėti pietų afrikiečių (PARiečių?) skaitymo ypatumus, tad štai jos specialus reportažas exclusive to Kai neskaitau.

Kas ką skaito Cape Town'e
Milda Lukoševičiūtė
Cape Town, PAR


Šią vasarą leidžiu Cape Town'e, Pietų Afrikos respublikoje ir kasdien vis labiau įsitikinu, kad pasaulis ne toks jau ir didelis, ir kad žmonės, nors ir labai įvairūs, vis dėl to daugeliu atžvilgiu labai panašūs.

Pirmoji mano perskaityta knyga čia buvo draugės dovanota kelionės proga E. Gilbert „Eat, Pray, Love“. Filmas man pasirodė švelniai tariant per „lengvas“, bet knyga, kaip banaliai beskambėtų, puikiai iliustruoja mano pačios dabartinį gyvenimą, taigi, tiko ir patiko. Sunkiai įsivaizduoju vyriškos lyties atstovus ją skaitančius, bet vietinė ūkininkų turgaus pardavėja, pamačiusi mano rankinėje „Eat , Pray, Love“ sušuko – „nuostabi knyga, vakar baigiau skaityti!

Po šios knygos kibau į N. Mandelos „Long Walk to Freedom“. Labai mėgstu skaityti knygas jų turinio kontekste (pvz. D. Brown „Angelai ir demonai“ perskaičiau Romoje). Ši knyga ne išimtis. Perskaičiau apie 350 puslapių ir dar net neįpusėjau. PAR istorija labai sudėtinga. „Long Walk to Freedom“ - N. Mandelos biografija. Ji padeda suprasti, kodėl viskas čia yra taip, kaip yra, pasakoja, kiek daug neteisybės ir sunkumų patyrė vietiniai gyventojai, ypatingai juodaodžiai ir pateikia daugybę nuostabių pavyzdžių apie tai, kaip skirtingų rasių, religijų ir politinių pažiūrų žmonės gali kuo puikiausiai gyventi vienoje šalyje, tame pačiame mieste ar tame pačiame rajone, nes iš tiesų ne aukščiau minėti dalykai nulemia tai, koks tu esi žmogus. Svarbu ir tai, kad pats N. Mandela pripažįsta rasinių stereotipų egzistavimą ir knygoje pats save kartais pagauna mąstantį pagal juos, pvz. jam labiau pagailo elgetaujančios baltosios moters, nei juodaodžio vargšo. Dauguma PAR sutiktų žmonių yra perskaitę šią knygą ir ja didžiuojasi. O mano draugas iš Didžiosios Britanijos, kuris man ją padovanojo, yra sakęs, kad jei turėtų galimybę susitikti su vienu pasirinktu žmogumi, tas žmogus būtų būtent N. Mandela. Nekantrauju perskaityti visą. 

Ką kiti skaito Cape Town'e: Lauren, 26 m. žurnalistė

Su Lauren dviese praleidome visą pusdienį ir labai įdomiai padiskutavome apie knygas. Įdomiausia, kad radome daug knygų, kurias abi esame perskaičiusios ir daug bendrų mėgstamų autorių. Lauren ką tik pradėjo Joanne Harris „Blackberry Wine“. Ji labai mėgsta šios autorės knygas. Labiausiai dėl to, kad jos apie maistą. J. Harris knygos gan sudėtingos, bet kupinos nuostabių detalių, ypatingai susijusių su maistu. Lauren man papasakojo, kad jai labai patiko ir „Five Quarters of The Orange“ (kurią ir aš ne taip seniai perskaičiau). 

Paklausiau Lauren, ar ji skaito PAR autorių knygas. Ji atsakė, kad dažniau renkasi užsienio rašytojus, bet man rekomendavo paskaityti Andrѐ Brink „A Dry White Season“. Tai PAR autoriaus knyga, išleista 1984 metais ir pasakojanti apie apie apartheido laikotarpio sunkumus bei žodžio laisvės apribojimą ir informacijos neprieinamumą. Šis autorius du kartus gavo PAR literatūros premiją (CNA) bei buvo du kartus nominuotas Man Booker Prize. Taigi, ši knyga bus kita, kurią skaitysiu.

Mėgstamiausia visų laikų Lauren knyga - Harper Lee „To Kill a Mockingbird“. Tai knyga apie rasinę diskriminaciją nedideliame miestelyje Amerikoje. Ši tema ypatingai aktuali ir neišsemiama itin didele rasine įvairove pasižyminčioje Pietų Afrikos Respublikoje.

Dar pasikalbėjome apie G. Orwell „1984“ ir abi išreiškėme moterišką gailestį pagrindiniam herojui, bei aptarėme knygoje vaizduojamos santvarkos absurdiškumą. Paminėjome ir populiarųjį P. Coelho (kaip be jo) ir abi labai pritarėme jo idėjai dalintis perskaitytomis knygomis su kitais (taigi, Lauren man „A Dry White Season, o aš jai „Eat, Pray, Love“). Na, ir klasika. Lauren prisipažino, kad jai labai nepatiko J. D. Salinger „Rugiuose prie bedugnės“: - „Nesuprantu, kodėl ši knyga tokia populiari. Pagrindinis herojus – jaunuolis be jokių išskirtinių savybių, kuriam nepatinka jo gyvenimas, bet jis nieko nedaro, kad jį pakeistų“. Abi kartu bandėme atsiminti knygos pabaigą, bet nesėkmingai. Pasidomėjau, ar visi Lauren draugai skaito. Ji atsakė, kad deja ne. Tačiau pagalvojusi pridūrė, kad dažniausiai tai ateina iš šeimos, t.y. neskaitančių draugų tėvai irgi neskaito, o jos pačios namuose nuo pat vaikystės buvo pilna knygų ir laikraščių. Lauren pajuokavo, kad kai turės savo vaikų, jie galės žiūrėti televizorių po pusvalandį per dieną, o skaitys po 5 valandas.

Panašu, kad globalizacijos kontekste mes (aš iš Lietuvos ir Lauren iš Cape Town'o) skaitome tas pačias ar bent jau panašias knygas. Tai man buvo įdomus, bet ne netikėtas atradimas, kadangi tas pačias tendencijas pastebėjau ir kitose gyvenimo srityse – čia žiūriu tuos pačius filmus, skaitau tas pačias naujienas ir perku tą patį šokoladą, kaip namuose.

Su geriausiais linkėjimais!
Milda

1 komentaras: