Dėmesio - Knygų klubas antradienį

Primenu, kad kitą savaitę diskutuosime apie Arto Paasalinna "Kaukiantį malūnininką". Paskutinę minutę pasikeitė data - susitinkame antradienį, vasario 28-ą, 19 val. Kavinėje Debut,  Jogailos gatvėje.

Nemokamas Infotekos abonementas

Noriu pareklamuoti dar vieną puikią Vilniaus dienos akciją. Vasarą aprašiau puikią vietelę - Menų spaustuvės Infoteką. Su šio savaitgalio Vilniaus diena kitą savaitę galima bus gauti Infotekos metinį abonementą nemokamai. Paprastai jis kainuoja 20 Lt.

Oskarai

Trumpametražio animacinio filmo kategorijoje varžosi mielas filmukas apie knygas. Ar matėte? Jis mielas, bet nothing special man pasirodė. Ko gero, nelabai yra iš ko rinktis į šią kategoriją - labai jau ji specializuota.

Baliai

Aną savaitę Čarlzas Dikensas šventė savo 200 metų jubiliejų. Visi tą minėjo - blogeriai specialius post'us rašė, Google pasipuošė Dikenso veikėjais, o patys britai tam pašventė visus metus.

Lietuviai turi ne ką prastesnę progą pakelti taurę. Mūsų dainis Maironis švenčia 150 metų. Lietuvoje taip pat numatyta krūva renginių (būtų smagu, jei Google pavirstų į Trakų pilį, kerpėm apaugusią), bet man labiausiai patinka lauko reklamos akcija. Vilniuje, spėju, ir kituose miestuose kabo plakatai su poeto eilėraščiais. Manau, kad šio blogo skaitytojai žino apie jubiliejų, bet nesidomintys knygomis ar plačiaja kultūra - nežino. Šiandien stotelėje Islandijos gatvėje paklausiau 7 žmonių, tik 2 žinojo, kad 2012 - Maironio metai. Tuos, kurie nežinojo, nukreipiau į stotelės vitriną paskaityti eilių. Tie plakatai su eilėraščiais - geriausia priemonė pasiekti mases, o mėgstantiems Maironį - pasimėgauti jo kūryba belaukiant troleibuso.

 

Čia panaši idėja iš Londono - Poems on the Underground.

Knygų klubas ir Čechovas

Iškart po Knygų mugės, vasario 27 d. susitinkame Knygų klube. Skaitome Arto Paasilinna "Kaukiantis malūnininkas", pratęsiant Šiaurės šalių literatūros skaitymą. Kaip visada lauksim naujų ir jau prisijungusių narių.

Beje, ką tik iš spektaklio Vilniaus mažajame teatre. Žiūrėjau "Amfitrioną". Sukta pjesė su moderniu pastatymu. Laukėm visi to falo pabaigoje ir sulaukėm. O man vis tik labiausiai įstrigo, kai vienas veikėjų lyg iš niekur pradėjo kalbėti eilutes akivaizdžiai iš kito kūrinio. Klausiau ir iškart atpažinau - tai frazės iš Čechovo pjesių, kurias kaip tik dabar skaitau. Smagu,  kai atpažįsti tekstą - tas pats snobiškas jausmas, kai atpažįsti klasikinės muzikos kūrinį. Ach, turi tas Čechovas kažką tokio. Jo pjesės iš pažiūros paprastos, kaip opera - su neįmantriu, nuspėjamu siužetu, bet tokios gražios. Ypač patiko "Vyšnių sodas", pajutau tos nubėdnėjusios šeimos nostalgiją seniems geriems laikams. Laukiu, kada pamatysiu spektaklį.