Kas ką skaito: Sandra

Sandra tranzuoja 2001

„Būna dienų, kai neskaitau,“ - užbaigia laišką rašytoja Sandra Bernotaitė. Knygomis besidomintys žmonės turėjo apie ją vis kur išgirsti pastarosiomis savaitėmis – tai knyginiuose bloguose, tai žurnale „Laima“, tai regioniniuose laikraščiuose. Mat Australijoje gyvenanti rašytoja buvo pargrįžusi į Lietuvą ir gavo (pasidarė?) nemažai PR'o. Puikus pavyzdys kitiems literatams kaip reikia nebijoti apie save ir savo knygas kalbėti. Bet ne apie tai čia – Sandra mielai sutiko sudalyvauti mano rubrikoje „Kas ką skaito“. Interviu kupinas įdomių rekomendacijų ir pastebėjimų.

Apie skaitymo įpročius

Skaitau įvairiausius žanrus, įvairiausio lygio literatūrą, nes tai mano, kaip rašytojos, (kone didžioji) darbo dalis. Karts nuo karto pasiseka ir patiriu skaitymo malonumą. Deja, ne per dažnai. Turbūt su kiekvienais metais aukščiau kyla mano reikalavimų kartelė. Taip pat norėčiau prisipažinti, kad ypatingai neišskiriu lietuvių literatūros. Jeigu man knyga patinka, tai ne dėl to, kad ji rašyta lietuvio ar lietuviškai. Daugiau aukšto literatūrinio lygio, su mano vidiniu gyvenimu rezonuojančios literatūros gaunu iš užsienio autorių, todėl ir skaitau daugiausia juos.

Mane šiurpina lietuvių literatūros kritikai, kurie lygina lietuvių autorius tik su lietuvių autoriais, tarsi neegzistuotų kita aplinka. Išties rašytojai neturėtų jausti geopolitinių sienų - nebe tie laikai. Taip pat negaliu suvokti, kaip galima peikti knygą ar kūrinį vien dėl to, kad jis priskirtinas ne "aukštosios literatūros", o pvz. kriminalinio trilerio, meilės romano, siaubo, fantastikos žanrui.

Kai kurias knygas skaitau taip, tarsi tai būtų laisvalaikio žurnalas. Tai tas pats, kas pramoginis kinas, kurį žiūrime savaitgalį su draugais (arba su vyno taure rankoje). Kitos knygos - aukštoji, keistoji, nišinė literatūra - yra kaip draugai. Vyresni, išmintingi, daug ko matę gyvenime. Su jais išgyvenu tai, ko galbūt neteks pajusti pačiai. Su ypatingomis knygomis augu, su pramoginėmis - ilsiuosi. Iš silpnai parašytų knygų klaidų - mokausi. Visos yra naudingos.

Skaitau viską, visur, visokiose pozose. Lietuviškai, angliškai ir rusiškai. Lietuviškai kartais skaitau tik dėl to, kad lavinčiau kalbą. Rusiškai - kad nepamirščiau rusų. Angliškai - nes net ir mažų šalių literatūros pavyzdžių yra išversta į anglų, ir tai nuostabu. Ir šiaip angliškai galima rasti beveik viską kas domina. Labai vertingi man atrodo žymiųjų autorių pirmieji kūriniai, kuriuose dar tik ieškoma savo stiliaus.

Ką dabar skaitai?

Skaitau kelias knygas iškart. Jau tris rytus iš eilės užsiritu ant kelių storą albumą su Van Gogho laiškais ir laiškų iliustracijomis: tai H. Anna Suh sudaryta knyga "Vincent Van Gogh: A Self-Portrait in Art and Letters". Turbūt pirmą kartą gyvenime nuosekliai, nuo pirmo iki paskutinio puslapio skaitau dailės albumą. Labai intymu. Labai patinka. Jau nusipirkau kitą panašią knygą: iliustruotą pasaulio dailės kūriniais Sigmundo Freudo "The Interpretation of Dreams" (sudaryta Jeffrey Moussaieff Massono).

Vidudienį ar prieš miegą skaitau Thomas Bernhardo "Wittgenstein's Nephew" (anglų vertimas). Tai plona knygelė, ir keista, kad šįkart neužkibau už jos taip, kad perskaityčiau vienu prisėdimu. Neskubu. Skaitau dėl autoriaus "nervo" ir "balso", kurį noriu girdėti dar ir dar.

Neseniai per du prisėdimus perskaičiau suomio Arto Paasilinnos lietuvišką vertimą "Kaukiantis malūnininkas". Visiškai nuostabi knyga, išversta nepriekaištingai ir tarsi rašyta man! Pirmus puslapius skaitydama suabejojau, kur čia bus ironija ir humoras, bet nuo antros dalies taip užkabino, kad negalėjau užversti ir dargi kartkartėm garsiai kvatojau. Bet tai nėra linksma knyga. Laimei, autorius tiek humaniškas, kad užbaigė "hepiendu" (oi, gal nereikėjo išduoti?). Beje, romanas priskirtinas magiškajam realizmui, kuris man yra atsibodęs. Bet Paasilinna, galima sakyti, suteikė realizmą magijai. Dabar noriu perskaityti kitą jo knygą (irgi išversta į lietuvių): "Grupinės savižudybės magija".

Rekomendacijos

Tai jau turbūt aišku, kad rekomenduočiau "Kaukiantį malūnininką", o Bernhardo knygos patiks ne visiems (lietuviškai jo išversta "Grimzdėjas" ir "Senieji meistrai"), jis puikiai žinomas teatro mėgėjams - jo kelias pjeses yra pastatęs Valentinas Masalskis. Bernhardas aštrus, išprotėjęs - toks ir jo humoras - tuo man jis ir patinka.

Neseniai perskaičiau Sofi Oksanen "Valymą" - irgi visai smagus skaitinys, tačiau man nepatiko vertimas (per daug įmantrių žodžių, skaitydama vis bandžiau įsivaizduoti, ar ir suomiškas originalas buvo toks "keistas") ir šiaip, perskaičius liko nepasitikėjimas autorės pasakojimu. Kažkaip neįtikinamai ji meluoja (visi, rašantys išgalvotas istorijas, meluoja, tas tai ok). Visgi Oksanen yra reiškinys, kuriuo verta pasidomėti.

Neseniai pasirodė Artūro Tereškino (negrožinė) knyga "Vyrų pasaulis: vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje". Ko gero, tai knyga, kurią daugiau skaito moterys, bet tai neteisybė, kurią reikia ištaisyti! Labai vertinga Lietuvai - verčianti susimąstyti, duodanti žodį dažnai tylintiems mūsų bendruomenės nariams, kupina socialinės atjautos.

Verta susipažinti su jaunu poetu Mindaugu Nastaravičium ir jo debiutine knyga "Dėmėtų akių". Man itin retai patinka (lietuviška) poezija, bet šito žmogaus kalbėjimas atrodo tikras ir įspūdingas, paprastas, bet ne prastas.

Jaunimui siūlyčiau pasidomėti jaunos rašytojos Teklės Kavtaradzės knygomis. Iki šiol ji jau yra parašiusi du romanus ir abu geri: "Nespalvota" ir "Basomis po naktinį miestą". Skaitydama jaučiau, kad autorė yra nuoširdi, įžvalgi ir intuityviai kuria aiškią pasakojimo struktūrą, tad, net ir nuleisdama "pro akis" kai kuriuos techninius nesklandumus, patyriau skaitymo malonumą!

Kavtaradzės knygos mane sujaudino, ir tai visai kas kita, nei Kristinos Sabaliauskaitės "Silva Rerum II" litanijos (neužsikabinau visiškai), nei Gabijos Grušaitės "Neišsipildymas" (tuštukės tuštuma)... Na, čia ne kritinis pasisakymas, tai nuo šito gal reiktų susilaikyti, bet taip bus aiškiau, kas aš per skaitytoja, kas man patinka, ką vertinu ir ko ne.